P. Lengvino prasmingo kelio kilometrai

Susimoka pats

Sportas labdarai Lietuvoje dar nėra toks populiarus kaip kitose užsienio šalyse. Tačiau būtent tai propaguoja 24-erių Povilas.

Tokio bėgimo esmė – rinkti pinigus vaikus ar gyvūnus globojančiai organizacijai, kuriai itin reikalinga materiali parama.

Visas kelionės, nakvynės, skrydžių, dalyvio mokesčio išlaidas padengia patys bėgikai savo asmeninėmis lėšomis. Pavyzdžiui, Niujorko maratonas Povilui atsiėjo mažiausiai tūkstantį eurų, 500 eurų kainavo lėktuvo bilietai, dar 400 eurų – startinis maratono mokestis.

Sunku ir suskaičiuoti, kiek šiandien Povilas yra kitiems surinkęs pinigų, kai nuo 2014-ųjų pradėjo bėgti tokio masto renginiuose dėl kilnaus tikslo. Galbūt toji suma ir nebūtų įspūdinga, tačiau jis tiksliai žino, kur išleistas kiekvienas euras.

"Anglijoje bėgimas labdarai yra labai populiarus, gaila, bet Lietuvoje tokio dalyko dar nėra. Tai veikia labai paprastu principu – žmonės išsirenka kurią nors labdaros organizaciją, dalyvauja sporto renginyje ir kviečia žmones aukoti", – aiškino klaipėdietis.

Turbūt didžiausia sėkmė Povilui nusišypsojo šiemet, kai jis pateko net į du – Niujorko ir Berlyno maratonus.

Kai kuriems bėgikams prireikia dešimtmečio pildant paraiškas, kol išsikovoja tokią galimybę. Povilui tiesiog pasisekė laimėti loterijoje.

"Tiems, kurie nežino apie patekimus į didesnio masto maratonus: įsivaizduokite, kad yra du pagrindiniai keliai. Pirmas – tu patenki į varžybas, įveikęs kvalifikacinį laiką. Į šią kategoriją dažniausiai patenka profesionalūs sportininkai arba labai stiprūs bėgikai mėgėjai. Antras būdas yra užpildyti paraišką ir dalyvauti loterijoje. Burtų keliu ištraukiami laimingieji, kurie ir gauna vietą varžybose", – paaiškino jis.

Diagnozavo bursitą

Kalėdoms į Klaipėdą sugrįžęs Povilas papasakojo, ką išgyveno pastaruosius mėnesius, kai per itin trumpą laiką pasiryžo bėgti net dviejuose maratonuose.

Sąlygas sunkino tai, kad sportininkas juose dalyvavo būdamas traumuotas.

"Neturėjau užsibrėžto laiko, kurį norėjau pasiekti Berlyne. Tenorėjau iš visos širdies atidirbti pasiruošimo periodą ir varžybų dieną stovėti starte ramus ir tvirtai žinantis, kad padariau viską, ką galėjau", – tikino pašnekovas.

Likus trims savaitėms iki varžybų klaipėdietis patyrė traumą. Sustreikavus kojai Povilas iškart nuvažiavo į miesto ligoninę. Atlikus rentgeno tyrimą ir kompiuterinę tomografiją medikai diagnozavo dešiniojo šlaunikaulio trochtarinį bursitą.

"Gydytojas pareiškė, kad turėsiu be sporto išbūti bent tris savaites. Kompresai, procedūros, tepaliukai, o po visų gydymo procedūrų galėsime spręsti, ar galėsiu bėgti. Be viso to, dar pridūrė, kad trauma gali lengvai komplikuotis, tad turiu labiau pasisaugoti ir į tai pažiūrėti rimtai", – perpasakojo Povilas.

Išgirdęs, kad pacientas rugsėjo 24-ąją ketina dalyvauti Berlyno maratone, gydytojas tik nusijuokė.

"Jaučiausi labai prastai tiek fiziškai, tiek psichologiškai", – neslėpė bėgikas.

42 kilometrai kančios

Ir treneris, ir gydytojas įspėjo Povilą nebėgti ir skirti laiko reabilitacijai, tačiau jaunuolis per ilgai laukė ir ruošėsi, kad taip paprastai išsižadėtų savo planų.

Apie tai, kaip jam sekėsi Vokietijoje, Povilas kalba be didelio entuziazmo ir rugsėjo 24-osios bėgimą Berlyne vadina pačiu nesėkmingiausiu.

Jau aštuntajame kilometre prasidėjo skausmai, bėgti darėsi vis sunkiau, o eiti irgi negalėjo – buvo labai žvarbu, lijo, todėl eidamas būtų tik sušalęs.

"Bandžiau šypsotis, tačiau nepavyko, bėgdamas paskutinius 400 metrų nuo Brandenburgo vartų link finišo nepajaučiau jokios euforijos. Iš visos maratono distancijos, tų ilgų 42 km ir 195 m beveik nieko neatsimenu. Nemačiau, kaip atrodė miestas, kuriame kilometre buvo daug žiūrovų, kur man buvo sunku ar kur buvo lengva. Visą maratoną atsimenu kaip ilgą, liūdną, pilką ir šaltą sekmadienio ryto bėgimą, kuris man truko daugiau nei keturias valandas. Laikas maratono – tragiškas. Net blogiausiame sapne nebūčiau susapnavęs, kad Berlyne bėgsiu 4 val., 6 min. ir 38 s. Nors svajojau apie 3 val. ir 5 min. Berlynas buvo labai liūdnas, nes neįvertinau traumos, o tikėjausi rezultato. Skaudu, tačiau dar laukė Niujorkas", – atviravo jaunuolis.

Nerimas nuslūgo tik lapkričio 5-ąją, kai bėgdamas Niujorko maratone Povilas pagerino savo paties rezultatą. To nesitikėjo net jo artimieji.

"Tąkart jaučiausi geriau, žinojau, kad tai, kas blogiausia, jau praeityje. Atsikračiau psichologinio spaudimo ir nubėgau savo geriausią maratoną per 3 val. 27 min. Turbūt tai buvo atpildas už tai, kad nepasidaviau Berlyne", – samprotavo vaikinas.

"Vos neiškrito plaučiai"

Povilas sportuoja visą gyvenimą, anksčiau jis intensyviai žaidė krepšinį, o baigęs V.Knašiaus krepšinio mokyklą išvyko mokytis į Angliją ir Portsmuto universitete baigė Sporto vadybos ir plėtros studijas.

Svečioje šalyje jam sekėsi, vaikinas net tapo universiteto krepšinio komandos kapitonu. Pirmame kurse sezonas baigėsi labai anksti, todėl nenustygstantis vietoje lietuvis ėmė ieškoti kitos papildomos veiklos.

Iki tol ilgų distancijų nebėgęs Povilas nusprendė įveikti kelių kilometrų atstumą iki jūros ir atgal.

"Po trijų kilometrų man atrodė, kad kepenys ir plaučiai iškris laukan. Namo ėjau sunkiai atgaudamas kvapą", – juokėsi Povilas.

Nuo tos minutės vaikinas nusprendė įrodyti sau, kad gali daugiau.

"Jei didžiausiuose maratonuose dalyvauja 60 tūkst. žmonių, iš kurių – tik 30–40 profesionalūs bėgikai, vadinasi, visi kiti yra paprasti mirtingieji, tokie kaip aš", – motyvavo save Povilas.

Pirmasis iššūkis, kuriam jis pasiryžo, buvo Milano maratonas 2014 metais.

Tiesa, bėgo ne tik tam, kad išbandytų save, bet rinkdamas paramą visuomeninės organizacijos "Gelbėkit vaikus" dienos centrams.

Tąkart žmonės suaukojo 300 eurų, o pinigai buvo skirti šiuos centrus lankančių vaikų dienos maisto daviniui paįvairinti šokoladu ar sūreliu.