Naujos pareigos – dar vienas iššūkis

Vietoj pedagogikos – bunkeris

– Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje nemažai nuveikėte. Kokią misiją atlikote Afganistane?

– 2007-aisiais tarnavau NATO bazėje Lenkijoje, iš kurios buvome perkelti į misiją Afganistane. Kabule, pagrindinėje NATO štabo vadavietėje, praleidau pusę metų. Tuo metu buvome penki lietuviai. Aš buvau atsakingas už visą informaciją, cirkuliuojančią Afganistane, įvykių stebėseną. Pavyzdžiui, žuvusiųjų fiksavimą susirėmimo su Talibano pajėgomis metu, kas jie tokie ir ar į vietą išsiųstas sraigtasparnis ir panašiai. Prasprūsti negali jokia nepatikrinta ir neteisinga žinia. Buvo svarbu NATO šalims pranešti informaciją kuo greičiau, kad ji nenutekėtų žurnalistams. Nėra gerai, jei apie nelaimę pirmiau sužinoma iš BBC ar CNN, o ne oficialių šaltinių. Įtemptas darbas, teko daug sėdėti prie kompiuterio, todėl būnant ten nusilpo regėjimas. Budėdavau tris paras po 12 valandų dieną ir tiek pat naktį. Ši patirtis užgrūdino, suartėjome su kolegomis, pradėjome labiau vertinti draugystę. Kai esi toli nuo namų ir šeimos, tenka atrasti naujus atsipalaidavimo būdus.

– Augote Užventyje, kaip atsidūrėte Tytuvėnuose?

– Užventyje mane susirado vienas sporto mokyklos treneris, rengęs vaikus sportiniam ėjimui. Jis pasiūlė pradėti lankyti Tytuvėnų vidurinę mokyklą, kurioje tada mokėsi gabūs sportininkai. Ten trejus metus treniravausi ir gyvenau bendrabutyje.

– Svajojote apie profesionalaus sportininko karjerą?

– Iš tiesų baigęs mokyklą ketinau toliau sportuoti ir siekti trenerio ar fizinio lavinimo mokytojo karjeros. 1984-aisiais įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą. Deja, teko šiuos planus atidėti, nes reikėjo sėdėti bunkeryje. Tų pačių metų rudenį mane pakvietė tarnauti į Estiją, kur praleidau dvejus metus. Buvau radistas, pusę metų mokiausi Morzės abėcėlę, o po to išvykau į karinius dalinius.

– Ką veikėte grįžęs?

– Nutariau perstoti į Lietuvos kūno kultūros institutą ir pasirinkau pradinio karinio parengimo specializaciją su fiziniu lavinimu. Ko gero, šis apsisprendimas mane pastūmėjo eiti tarnauti į kariuomenę. Kaip dabar atsimenu, birželį gavau diplomą ir jau kitą dieną sėdėjau Lietuvos kareivinėse, kur tris mėnesius vyko karininkų kursai. Ten sužinojome daug naudingų dalykų, o 1991-ųjų rudenį atvažiavau į Klaipėdą. Pats taip pasirinkau, nors šis kraštas man buvo nežinomas. Iš pradžių dirbau Klaipėdos apskrities komendantūroje, bet pasirodė pernelyg nuobodu, tad perėjau į Lietuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Butigeidžio dragūnų batalioną. Prasidėjo tikro karininko kelias. Teko išvykti į užsienį – 2011–2013 m. praleidau JAV, Floridos centrinėje vadavietėje, kuri buvo atsakinga už pajėgas Afganistane. Mano pagrindinė užduotis – derinti Lietuvos karių perkėlimus, logistinę dalį Afganistane, nes patys neturėjome tam pajėgų. Viską suteikdavo amerikiečiai. Kaip tik 2013-aisiais pradėjome išvesti savo karius, perkelti turtą, reikėjo organizuoti transportą oru, žeme, vandens keliais. Buvau koordinacinis žmogus tarp Lietuvos ir Amerikos. Grįžęs į gimtinę ir atitarnavęs dvejus metus išėjau į atsargą. Mat kiekvienas karininkas pagal savo laipsnį turi nustatytą tarnybos laikotarpį. Manasis baigėsi, kai suėjo 50 metų.

Žiaurių skerdynių liudininkas

– Lietuvos kariuomenei atidavėte kone pusę gyvenimo. Kaip pats vertinate savo karjerą, pasiekėte visų trokštamų aukštumų?

– Manau, taip. Esu patenkintas tiek pulkininko leitenanto kariniu laipsniu, tiek tarnyba: teko ir LDK Butigeidžio dragūnų bataliono vadu pabūti, ir misijose užsienyje.

– Vengrijoje išgelbėjote karį ir už tai pelnėte Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Ko gero, šis įvykis giliai įsirėžė į atmintį.

– Labai nemalonu dar kartą tai prisiminti. 2004-ųjų vasarį trims mėnesiams buvau išvykęs į anglų kalbos kursus Vengrijoje. Gyvenome bendrabutyje. Paprastai tokiuose karininkų ir kareivių kursuose nakčiai durų niekas nerakina. Nežinau, kodėl, bet man kilo mintis jas užrakinti. Ir nuojauta neapgavo. Kursuose buvo kareivių iš Armėnijos, su vienu jų gyvenau ir aš. Kitas armėnas panoro atkeršyti savo tėvynainiams. Deja, vieno kario išgelbėti nepavyko. Gretimame kambaryje, kur durys buvo neužrakintos, vienas karys buvo užkapotas kirviu. Toks pat tragiškas likimas laukė ir mano kambario draugo. Tris kartus it įsiutęs žvėris užpuolikas bandė įsilaužti į mūsų kambarį, bet jam nepavyko. Skaudi istorija. Ir dar – viduryje Europos, kur nevyko jokie kariniai veiksmai. Niekas nė neįtarė apie gresiančią nelaimę.

– Kaip vertinate vėl įvestą privalomąją karo tarnybą?

– Aš už. Šaliai reikalingas karių rezervas, juolab kad mūsų profesionalų kariuomenė yra nedidelė. Per devynis mėnesius tarnybos galima nemažai išmokti, jaunuoliai išeina kursą, kurio metu įsigilina į ginkluotę, taktiką. Be to, dar iki 2008-ųjų, kai buvo sustabdytas šaukimas, mačiau, kokie žali viščiukai jie ateidavo: su savo nerūpestinga jaunyste ir be atsakomybės jausmo. Bet išeidavo drausmingi vyrai, gebantys apginti ir save, ir savo draugą, mokantys planuoti laiką, fiziškai sustiprėję. Be to, dabar šauktiniams daug lengviau: savaitgaliais išleidžiami namo, jiems mokami didesni atlyginimai. Pačiam labai malonu girdėti apie tokias gausias savanorių gretas. Tai liudija apie jaunimo pilietiškumą.