Namo likimas šalia stadiono – it žmogaus

Išaugo ant forto pylimų

Miesto praeities žinovai yra minėję, kad stadionas iškilo ant buvusio forto kalvos, dalį tvirtovės pylimų dar įmanoma įžvelgti, ant jos stovi dabar viešbučiu vadinamas raudonų plytų pastatas ir vakarinės tribūnos.

Pasak Jono Tatorio, 1923 m. vietos sporto draugijos iniciatyva įkurtas stadiono statybos fondas.

Pradėtos rinkti ir lėšos, kurių didžiumą sudarė už pramogas gauti pinigai.

Po dvejų metų naujasis stadionas buvo baigtas buvusio Miško arba Plantažės forto vietoje.

Teigiama, kad tai buvo moderniausias ir geriausias toks stadionas Lietuvoje, turėjęs keturias futbolo aikštes, lengvosios atletikos sektorių.

Tuo pat metu stadiono teritorijoje buvo pastatytas medinis vienaaukštis su dvišlaičiu lenktu stogu namas.

Pirmajame jo aukšte buvo įrengtos rūbinės, o mansardoje gyveno sargas.

Ganė savo bėrį

Praūžus Antrojo pasaulinio karo audrai imtasi atkurti sportinį miesto gyvenimą.

Apie tai buvusiam "Klaipėdos" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojui Jonui Garadauskui yra pasakojęs dabar jau šviesaus atminimo architektas Petras Lapė.

Jis pasakojo, kad visa Lapių šeima į Klaipėdą atvyko 1945 m. sausio 29 d., tai yra kitą dieną po siaubingojo miesto šturmo. Šeima atvyko iš Šilutės, čia P.Lapė buvo komandiruotas dirbti.

Tų pačių metų kovo 15 d. 21 metų P.Lapė buvo paskirtas pirmuoju pokariu kūno kultūros rūmų ir stadiono direktoriumi.

"Stadioną mums perdavė kariškiai. Aplink pagrindinę aikštę buvo apkasai, vienur kitur atšlaitėse – bunkeriai. Veja nuo artilerijos sviedinių sprogimų išrausta", – knygos "Klaipėdos sporto šviesuoliai" autoriui J.Garadauskui 2004 m. pasakojo P.Lapė.

Duobes užkasė ir stadioną medine tvora aptvėrė vokiečių belaisviai.

Pašalinti karo pėdsakus padėjo jaunojo stadiono direktoriaus tėvas. Jis arkliu vežė žemę, lygino duobes, apkasus.

Kur dabar yra dviračių trekas, augo tanki, vešli žolė. Ten pačių sukonstruota mašina šeimos nariai pjovė velėną.

Klojo išpjautus kvadratus aikštėje. Kai žolė prigydavo, aikštėje ganydavo tą patį arklį.

Šienavimui P.Lapės tėvas naudojo trofėjinę žoliapjovę, tiesa, be variklio, todėl ją traukdavo bėris.

Šeima gyveno prie stadiono prisiglaudusiame ir šturmo metu stebuklingai nesugriautame name.

Esama liudijimų, kad šeima namą rado be langų, o ant grindų gulėjo pro stogą įskridusi aviacinė bomba.

P.Lapės tėvas mirė nuo patirtos traumos, kai į pakalnę leidosi šienu pakrautu vežimu. Vežimas jį prispaudė, mirtis ištiko po kelių dienų.

Tada stadiono priežiūros ėmėsi P.Lapės mama.

Ilgą laiką name gyveno su stadiono priežiūra susiję žmonės. Jų vaikai pažinojo visus sportininkus, matė, kaip jie treniruojasi.

Be puotų ir sekso

Sovietmečiu stadionas priklausė "Žalgirio" sporto draugijai, todėl ir buvo vadinamas "Žalgirio" vardu. Pinigų jam tvarkyti ir atnaujinti skirdavo miesto valdžia.

Dideli stadiono rekonstrukcijos darbai atlikti 1964 m. O 1976-aisiais pastatytas administracinis pastatas su sporto sale.

Namas ant kalniuko buvo naudojamas sportininkams persirengti, į futbolo aikštę jie ilgus metus išbėgdavo pro tunelį, vedusį iš pastato.

Dabar šis tunelis užmūrytas, nuo stadiono pusės jame įrengta šaudykla.

Trims dienoms prieš varžybas žaidėjus ten izoliuodavo nuo pagundų apsilankyti restoranuose, eikvoti jėgas mylintis.

"Man buvo 18 metų, kai žaidžiau "Atlante", jau tada jausdavome siaubingą smarvę. Galima įsivaizduoti, kaip nesveika sportuojančiam žmogui giliai įkvėpti tokio užteršto oro. Tarybiniais laikais apie tai kažkodėl nebūdavo kalbama. Dabar labai ryškiai iškilo ši problema, – prisiminė futbolo klubo "Atlantas" direktorius Vacys Lekevičius. – Kai aš žaidžiau "Atlante", tas namelis ant kalno jau buvo plytinis. Ten buvo karantino režimas, kad futbolininkai tik valgytų, treniruotųsi ir ilsėtų. Rytais pušyne jie mankštindavosi. Trims dienoms prieš varžybas žaidėjus ten izoliuodavo nuo pagundų apsilankyti restoranuose, eikvoti jėgas mylintis. Toks buvo sovietinis supratimas, kad seksas atima energiją. Aišku, vyrai išlipdavo pro langus, neretai ir pasigerdavo."

Pastatas buvo sporto bazės dalis. Panašias bazes turėjo ne tik sovietmečio didžiosios komandos, bet ir Vakarų Europos valstybių sporto klubai.

Veikė pirmasis kazino

"Vėliau, kai jį privatizavo ir pavertė privačiu viešbučiu, pastatą restauravo, jis tapo toks, kokį matėme ilgą laiką iki šių metų. Tarybiniais metais "Žalgirio" sporto taryba valdė visas miesto sporto bazes. Vienu metu verslininkas Kazys Paulikas buvo arti futbolo, įkūrė bendrovę "Nesė Žalgiris" ir privatizavo stadioną kartu su nameliu. Miestas padėjo išlaikyti stadioną, bet verslininkas galiausiai stadioną pardavė miestui. Sau pasiliko namelį, kuris tapo viešbučiu", – dalijosi prisiminimais V.Lekevičius.

Tada namas ant kalno tapo žinomas visiems klaipėdiečiams. Į restoraną trijų žvaigždučių viešbutyje atvažiuodavo pasikalbėti žmonės, kurie nenorėdavo sutikti atsitiktinai užsukusių liudininkų.

Papietauti čia buvo ir prestižo reikalas.

Šiame viešbutyje vykdavo kultūros renginiai. Dienraštis "Klaipėda" šioje vietoje rengdavo susitikimus su įdomiais miesto žmonėmis, kūrėjais. Redakcijos darbuotojai kalbindavo "Įdomių žmonių klubo" svečius ir apie tai rašydavo reportažus.

Daugelis klaipėdiečių žinojo, kad šiame pastate veikė tada dar nelegalus pirmasis miesto kazino.

Vieša paslaptis buvo ir tai, kad ten galima buvo intymiai pabendrauti su miesto "plaštakėmis".

V.Lekevičius, pirmaisiais nepriklausomybės metais vadovavęs "Aro" būriui, prisiminė, kad patekti į vidų nebuvo paprasta, durys nebuvo plačiai atlapotos. Buvo tam tikra sistema, kad jos atsivertų, patekti į vidų galėjo ne bet kas.

Čia mėgo rinktis ir ryškiausi Klaipėdos nusikaltėlių pasaulio atstovai. Viešbučio restorane ir kambariuose vykdavo jų pasitarimai, derybos, jie mėgo leisti laiką kazino.