Klerkai žaidžia žmonių likimais

Karo košmarą ir dramatišką pabėgimą į Lietuvą iš krauju alsuojančio Donecko išgyvenę klaipėdiečiai – motina su sūnumi – vis dar tarp dangaus ir žemės. Garsiai deklaruojama pagalba karo pabėgėliams iš Ukrainos, pasirodo, priklauso ne visiems. Šie žmonės esą "neteisingi" pabėgėliai, nes per anksti paspruko nuo mirties.

Žmones prilygino daiktams?

Kai pernai birželį du išvargę, paklaikusiais veidais keliauninkai tiesiai iš Vilniaus oro uosto, į kurį atskrido iš Kijevo, nužingsniavo į sostinės L.Sapiegos gatvėje esantį Migracijos departamentą, valdininkai išsigando juos pamatę.

Tai buvo pirmosios kregždės – gyvi karo pabėgėliai iš to baisaus Donbaso regiono, kuris jau pusantrų metų srūva krauju. Motina ir sūnus, kaip stovi, tik su dokumentais rankose, atvyko prašyti pagalbos, nes neturėjo kur eiti.

Tada, prieš metus, tokie interesantai labai išgąsdino švarų darbą įpratusius dirbti valdininkus. Tad jie pasiūlė pabėgėliams kur nors ieškotis prieglobsčio, kol kas nors bus išspręsta. Tarsi šie būtų krovinys, kurį reikia palaikyti garaže, kol taps aišku, ką su juo daryti.

Šeimos tragedija

Dienraštis jau rašė apie uostamiesčio jūrininko, buvusio kapitono padėjėjo šeimos dramą ("Klaipėda", 2014 08 02 ir 2015 02 05). Ir apie lemtingą jų išsikraustymą į Donecką. Klaipėdietis mirė dar prieš karo veiksmus Ukrainoje ir ten palaidotas. O jo žmona ir sūnus, praradę viską, ką ten turėjo, kad išsaugotų gyvybę, tapo karo pabėgėliais.

68-erių Oksana (vardas pakeistas – A.D.) su sūnumi, kuris gimė Donecke, bet augo ir mokėsi Lietuvos uostamiestyje, vėl grįžo į Klaipėdą. Jau tada jų sugrįžimo istorija iš karo apimtos Rytų Ukrainos priminė kriminalinį trilerį.

Pati Oksana – kilusi iš Donecko, bet Lietuvos pilietė, buvusi medicinos sesuo, 30 metų dirbo įvairiose Klaipėdos medicinos įstaigose. Moteris niekada nemanė, kad sulaukusi garbaus amžiaus taps karo pabėgėle.

Nė baisiausiuose košmaruose ji nesapnavo, kad saugodama gyvybę bus priversta palikti savo namus bei užgyventą turtą Donecke ir pro duris į nežinią išeiti be nieko, tik su lietuvišku pasu, kad gatvėje patruliuojantiems banditams nesukeltų įtarimo, jog bėga.

Praeitą vasarą dienraščiui moteris teigė, jog kitaip nebuvo įmanoma, nes jiems grėsė fizinis susidorojimas. Sūnų separatistai spaudė prisijungti prie jų. Pasirinkimas vyrams ten ne kažin koks: arba su automatu prieš Ukrainos armiją, arba maišas ant galvos ir – prie sienos.

Skausmingas sugrįžimas

Taigi buvę klaipėdiečiai – motina su sūnumi – po karo trilerio vertų nuotykių galiausiai sugrįžo į Klaipėdą ir čia vėl mėgina kurtis iš naujo.

Miesto valdžia suteikė jiems 10 kv. m dydžio bendrabučio kambarėlį. Ilgą laiką Oksana negalėjo gauti pensijos, nes trūko kažkokių dokumentų, kurie liko Ukrainoje. Jokios pastangos dokumentus parsisiųsti į Lietuvą rezultatų nedavė.

Tada moteris ryžosi neįmanomam dalykui – nusprendė vykti į Rytų Ukrainą ir pamėginti gauti tuos dokumentus pati. Ir per stebuklą juos surado. Ji rizikavo savo gyvybe dėl 45 eurų per mėnesį. Tokio dydžio pensija jai oficialiai priklauso pagal Lietuvos ir Ukrainos susitarimus.

Sūnus vargais negalais gavo darbą žvejybiniame laive, kad sulaukęs 46-erių vėl pradėtų viską nuo nulio, nes visą užgyventą turtą suniokojo Donecko banditai.

Šie du žmonės į gyvenimą kabinasi kaip gali. Jie dideles viltis dėjo į Lietuvą, kur tikėjosi rasti užuojautą ir pagalbą, tačiau susiduria su tokiu klerkų cinizmu, kad kartais nebetiki savo jėgomis toliau gyventi.

Patikėjo gerąja naujiena

Oksana labai apsidžiaugė, kai liepos pabaigoje išgirdo, kad Vyriausybė nusprendė Lietuvoje apgyvendinti nuo karo kenčiančius lietuvių kilmės ukrainiečius iš Donecko ir Luhansko sričių bei Rusijos aneksuoto Krymo.

Iš viso Ukrainoje yra apie 10 tūkst. lietuvių kilmės asmenų. Oficialiai registruotų Lietuvos piliečių yra apie 1,5 tūkst.

Šiuo metu apie norą būti parvežtais į Lietuvą yra pareiškę 58 asmenys, 11 jų – jau parvežti.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, nuo konflikto Ukrainoje pradžios į Lietuvą savarankiškai persikėlė maždaug 150 žmonių.

Iš Ukrainos į Lietuvą parsivežtų tautiečių integracijai, kelionės išlaidoms į Lietuvą apmokėti, dokumentų tvarkymui siūloma skirti apie 85 tūkst. eurų. Visos lėšos būtų iš Vyriausybės rezervo fondo.

Fasadinė veidmainystė

Oksanai ši žinia suteikė vilčių, ji manė: kas jau kas, o ji su sūnumi – patys tikriausi karo pabėgėliai. Tačiau teko karčiai nusivilti, nes, pasirodo, ji ir jos sūnus, anot Vidaus reikalų ministerijos klerkų, yra "neteisingi" pabėgėliai, nes pabėgo nuo karo nusikaltėlių per anksti.

"Lietuvos Respublikos Vyriausybė išties priėmė nutarimą, pagal kurį nuspręsta suteikti pagalbą šeimoms persikelti iš Ukrainos į Lietuvą. Šis nutarimas taikomas tik tiems, kurie nutarimo priėmimo dieną buvo Ukrainoje ir kurie įtraukti į perkeltinų asmenų sąrašą. Nutarimas priimtas 2015 m. liepos 29 d., todėl jis netaikomas tiems, kurie iš Donbaso į Lietuvą atvyko pernai", – paaiškino Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Viešųjų ryšių atstovai.

Štai taip, vadinasi, galima manyti, kad Oksana yra turistė. Ji savo namus Donecko priemiestyje, kuris nuo pernai lapkričio tapo separatistų ir Ukrainos pajėgų fronto linija, niokoti paliko savo noru, o į Lietuvą atvyko vedama anų laikų nostalgijos.

Nors toliau tie patys VRM atstovai pabrėžia, kad "į perkeliamų iš Ukrainos Lietuvos piliečių ir lietuvių kilmės asmenų sąrašus asmenis įrašo Lietuvos Respublikos ambasada Ukrainoje, ir tik iš Ukrainos Krymo autonominės respublikos, Sevastopolio miesto, Donecko ir Luhansko sričių.

Oksana atitinka visus reikalavimus, tik ji nuo mirties pabėgo "per anksti". Čia jos bėda. Štai todėl Lietuvos valdžios parama jai ir jos sūnui nepriklauso.

Pabėgo, nes grėsė mirtis

Už solidžią valdišką algą popierius per dieną dėliojantiems valdininkams sunku net įsivaizduoti, kas vyksta Donecke ir kodėl Oksana su sūnumi buvo priversti iš ten bėgti.

Čia sunkiai įsivaizduojama, kad separatistai prievarta verčia Donecko vyrus jungtis į jų gaujas. Tuos, kurie nesutinka, tiesiog nušauna.

Daug stiprių, separatistams tinkamų vyrų dirbo anglies kasyklose. Jie nusiteikė ir iš šachtininkų sutelkti savo kariauną. Oksanai situacija žinoma, nes jos artimi giminaičiai dirbo toje šachtoje.

"Žinau, kad kasyklos vadovas atsisakė separatistams teikti duomenis apie dirbančius šachtininkus ir neleido jiems eiti į jų gaujas. Kerštaujantys galvažudžiai jį pakorė šachtoje. Apie tai sužinojau, kai per skaipą pavyko pakalbėti su sūnėnu. Jam 35 metai, jis irgi slapstosi nuo separatistų, kurie jį verčia tapti žudiku ir kovoti prieš savo tėvynę – Ukrainą", – dienraščiui pasakojo Oksana, parvažiavusi į Lietuvą 2014-ųjų vasarą.

Paskutinis ženklas, rodantis, kad reikia bėgti iš Donecko, – ant Oksanos namo tvoros atsiradęs grasinamas užrašas rusų kalba: "Lietuva – NATO lauk!" Tai jau buvo rimtas signalas, kad Donecke likti mirtinai pavojinga.

Tad kokių dar įrodymų reikia, kad šie žmonės į Donecką grįžti negali, o parvažiavo į Lietuvą, nes daugiau neturėjo kur.

Direktyvos – svarbesnės

Bet ministerijos dėlioja savo direktyvas ir tikina, kad "pabėgėlio statusą asmuo gaus, jeigu bus nustatyta, kad jis dėl visiškai pagrįstos baimės gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti".

Papildoma apsauga esą gali būti suteikta asmeniui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Visa tai minėtos šeimos atveju daugiau nei akivaizdu. Tačiau valdininkai laikosi savo: "Pabrėžtina tai, kad Lietuvos Respublikos piliečiai negali būti laikomi pabėgėliais Lietuvoje".

Taigi karo košmarą ir dramatišką pabėgimą į Lietuvą iš krauju alsuojančio Donecko išgyvenę klaipėdiečiai – motina su sūnumi – vis dar tarp dangaus ir žemės.