Klaipėdos universiteto docentas G. Šimkus: gyvenimas yra žaidimas (interviu)

Klaipėdos universiteto docentas, režisūros disciplinos pedagogas Gediminas Šimkus jaunus žmones lukštena lyg riešutus. Vos pažvelgęs, mato, kuris jų kuklus, bet talentingas, o kurio vidų dažo juodos spalvos. Savo studentus bei su jais susijusius prisiminimus teatro režisierius ir laiko didžiausiu gyvenimo turtu. "Pažvelgi į praeitį, o tada supranti, kiek daug šiame pasaulyje turi", – atviravo G.Šimkus.

Nepaleidžia ir po studijų

– Dirbdamas Klaipėdos universiteto Menų fakultete, į gyvenimą esate išlydėjęs gausybę studentų. Ar skaičiavote, kiek tiksliai?

– Jų jau apie 140. Visų kursų sąrašai su pavardėmis yra sugulę į popieriaus lapus. Bereikia šią informaciją surinkti kompiuteriu. Visus juos atsimenu, žinau susiklosčiusius likimus, karjeros vingius, šeiminio gyvenimo peripetijas. Auklėtiniai kviečia ir į vestuves, pamenu jų vaikų vardus. Labai džiaugiuosi, kad buvę studentai gyvenime daug pasiekė. Daugelis ir liko susiję su teatru, pedagogika, menu. Šie žmonės – lyg deimantai. Nuo 1972 m. dirbdamas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto katedroje nė vieno savo kurso studento neišmečiau – tie, kurie jautėsi "ne savo rogėse", išėjo patys.

– Su savo studentais bendraujate ypatingai. Žinau, kad turite ir vieną savitą tradiciją – ilgus metus organizuojamus susitikimus.

– Su dešimties žmonių kursu, kurie studijas baigė 1982-aisiais, susibėgame nuolat. Retas dalykas. Rodos, žmonėms jau po 50 metų, o noras susitikti neišblėso. Jie sako, kad reikia, ir viskas. Esą jei toks pasimatymas neįvyktų, būtų blogai. Buvę auklėtiniai iš manęs ištraukė pažadą, kad kiekvieną kartą susibūrimuose dalyvausiu ir aš – nepriklausomai nuo aplinkybių. Patvirtinau, kad taip ir bus. Dar pasakiau – jei neatvyksiu, žinokite, kad viskas. Komiška istorija nutiko. Pamenu, kartą niekaip negalėjau atvažiuoti, rodos, apsirgau. Buvę studentai pamanė, kad manęs nebėra tarp gyvųjų. Pasakojo, kad išgėrę šiek tiek vyno buvo sugalvoję siųsti užuojautą.

Tėveliu būti vengė

– Studentams esate giliai įsirėžęs į atmintį ir širdis. Jų dėmesys paglosto savimeilę?

– 40 metų uostamiestyje dirbu pedagoginį darbą. Kartais pagalvoju apie nueitą kelią ir suprantu, koks esu laimingas. Šią gyvenimo patirtį prilyginu kraičio skryniai, į kurią sudėta visa kasdienybė, pažintys su daugybe jaunų žmonių, kurie yra individualybės. Atidarai tą skrynią ir pamatai, kaip man pasisekė.

– Kokiais burtais kerite, bandydamas sukurti ryšį su jaunu žmogumi?

– Į dar besiformuojantį žmogų reikia įsigilinti ir tai daryti būtina nuoširdžiai bei tiksliai. Svarbu nebijoti klysti – jei ko nežinau, taip ir pasakai, pažadi pasidomėti. Studentus reikia mylėti, bet to jausmo per daug neparodyti. Man nepatinka, kai dėstytojas tampa tėtušiu ar tėveliu. Toks žmogus jau nėra mokytojas. Pedagogo profesija yra gana žiauri, tačiau, nepaisant visko – kartu ir amžiaus – negali sustoti. Studentas yra kaip fakelas. Į jį reikia ne tik sukrauti žinių, bet ir uždegti, nukreipti, mylėti. Ir, žinoma, improvizuoti. Žaidimas teatro pedagogikoje, kaip ir visame gyvenime, yra labai svarbus dalykas. Tokiu požiūriu vadovaujuosi, nors pedagoginių mokslų nebaigiau.

– Nesate tradicinis, vien programa besivadovaujantis dėstytojas?

– Esu įsitikinęs, kad tiek studentai, tiek aš pats turiu "atsistoti" į tam tikras nepatogias ir ekstremalias sąlygas. Tada atsiranda rizika: pavyks ar ne. Ir pačiam būna baisu, bet kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Reikia nebijoti ir pro šalį prašauti. Taip su studentais gimė pačių beprotiškiausių idėjų. Vaidinome plaustuose Danės upėje, o žmonės mus stebėjo nuo kranto, spektaklis vyko ir Mosėdyje, gyvoje gamtoje ant akmenų. Taip pylė lietus, o žmonių gausybė susirinko. Lietuva – ne tik Marijos, bet ir teatro žemė. Mūsiškiai yra pasiutę vaidinti.

Auklėjo R.Šilanską

– Esate avantiūristas?

– Kažkoks, matyt, tikrai esi trenktas. Sugalvoji kažką ir bandai įgyvendinti. Vienas įspūdingiausių realybe virtusių sumanymų – su Klaipėdos universiteto Kiemo teatru R.Keturakio "Ameriką pirtyje" vaidinome Kalotės šiukšlyno pašonėje. Vieną dieną ėmiau ir pagalvojau – ten juk irgi gyvena žmonės. Šiaip taip įsiprašėme į sąvartyną. Pamenu, studentai su dainomis ir pasipuošę spalvingais kostiumais keliavo per teritoriją. Iš pradžių atėjo tik šunų, vėliau prisijungė sąvartyno gyventojai, galiausiai atskubėjo ir šalia esančios gyvenvietės žmonės. Po vaidinimo viena moteris, gyvenusi šiukšlyne, su ašaromis akyse priėjo ir pasakė: "Aš taip mylėjau teatrą, jūs man tokią šventę sukūrėte". Tai buvo vienas labiausiai pavykusių spektaklių. Būtumėte matę, kaip studentai improvizavo.

– Buvimą dėstytoju galima prilyginti jaunystės eliksyrui?

– O kaipgi. Visada turi būti pasitempęs. Bet ir studentų niekada neskriausdavau. Kai buvau Teatrinio meno fakulteto dekanas, profesoriai pasivesdavo į šalį ir sakydavo – šis ar kitas jaunuolis labai nedrausmingas, gal jam papeikimą parašykite. Palinksėdavau galva, bet, prisipažinsiu, nė vieno raštiško įspėjimo taip ir neskyriau. Su kokiu nors padauža draugiškai pakalbėdavau, ir tuo viskas baigdavosi. Atsimenu, kad Klaipėdoje studijavo žinomas komikas Raimondas Šilanskas. Studentai vis skųsdavosi, kad jis labai ilgai sėdi tualete, nes kažką skaito, ir turškiasi duše. Ir šiuo atveju pagelbėjo bičiuliškas pokalbis. Sakau, na, negalima taip, Raimondai. Tada jis pradėjo teisintis ir išspaudė didelę dirbtinę ašarą. O studentams visada patardavau – jei kas nors nepatinka, pasidarykite mano lėlę ar maketą ir kumščiu, kumščiu... Tiesa, negalvokite, kad esu koks šaunuolis. Kartais su studentais, norint pažadinti jų vidų, reikia ir griežčiau pasielgti, paprovokuoti juos.

Svajojo tapti žurnalistu

– O kaip pats susidomėjote teatru?

– Nors gimiau Tauragėje, vėliau su tėvais persikraustėme į Šilutę. Ten, perėjęs į vakarinę mokyklą, vienu metu dirbau remonto fabrike, vėliau autotransporto žinyboje, įstojau į neakivaizdines studijas Vilniaus politechnikume, vaidinau dramos kolektyve, žaidžiau futbolą ir krepšinį. Pripažinsiu, kad iš pradžių apie teatrą rimtai ir negalvojau, labiau svajojau tapti žurnalistu, nes puikiai sekėsi lietuvių kalba ir literatūra. Matematikas buvau prastas – vis ką nors sukombinuodavau. Ir politechnikume aukštosios matematikos egzaminus išlaikiau pasitelkęs vaidybą. Su draugu, gerai supratusiu skaičius, apsikeičiau vietomis. Tiesa, į tokias tiksliųjų mokslų studijas sostinėje įstojau, kad sesijų metu galėčiau žiūrėti Rusų dramos teatro spektaklius. Bet žurnalistu taip ir netapau...

– Kas nutiko?

– Šilutės kultūros namų dramos kolektyve turėjau daug vaidmenų. Galvojau, kad ši veikla tik ir liks hobiu, tačiau 1963 m. buvo minimos 100-osios K.S.Stanislavskio gimimo metinės. Vieno spektaklio metu susidūriau su atvykusiu žymiu Kauno dramos teatro aktoriumi Rolandu Butkevičiumi. Vienos pertraukos metu įvyko pokalbis su šiuo profesionalu. Jis man sako: kodėl nestoji į aktorinį. Atsakiau, kad neturiu pakankamai gabumų. R.Butkevičius manęs neklausė ir primygtinai patarė paruošti kelis eilėraščius, prozos ištrauką ir etiudą. Net nesupratau, kas tas etiudas yra. Sostinėje sužinojau, kad aktorių kursas jau surinktas, o papildomas buriamas į neakivaizdines režisūros studijas. Ten ir nuėjau.

Baigiamąjį spektaklį jau kūriau Šiaulių dramos teatre. Gavau pasiūlymą likti Saulės mieste, bet tada jau turėjau šeimą, o buto man duoti negalėjo. Tai sužinojęs vienas bičiulis patarė vykti į Raseinius, kur reikėjo režisieriaus. Kaip tik tuo metu ten buvo baigiamas statyti daugiaaukštis su patogumais. Tik sąlyga viena – reikia parašyti scenarijų Dubysos slėnyje vyksiančiai masinei šventei. Tokios patirties neturėjau, bet ir vėl pagalvojau – kas negeria šampano... Sufantazavau pastatyti tiltą, kariuomenę įvesti.

Nesibodi buities darbų

– Ar apie poilsį dar nesinori pagalvoti?

– Darbo su studentais valandų turiu vis mažiau. Neseniai atsisakiau imtis vadovauti naujam režisierių kursui. Galvoju, kad jau eisiu pomidorų auginti. Nors naštos nejaučiu, bet pradedu bijoti, kad nesuspėsiu paskui tą jauną žmogų. Po truputį savo patirtį perduodu dukrai, kuri dirba mano asistente.

– Garsėjate, kaip nagingas žmogus. Vadinasi, laužote tą stereotipą, kad menininkai negali net lemputės įsukti.

– Esu net specialų įrankį, skirtą šuns "dovanėlėms" surinkti, sukonstravęs. Sakė, kad reikėjo užpatentuoti šį išradimą. Sode, kad žmonai nereikėtų į šiltnamį nešti vandens, sumeistravau sistemą, kuri atveda vandenį. Padariau šulinio apdailą. Mano darbą įvertino ir šalimais gyvenantis vyriausiasis miesto dailininkas Mindaugas Petrulis. Sakė – šedevras. Įvairūs fiziniai darbai man artimi nuo jaunystės. Pamenu, vieno staliaus prašiau pamokyti obliuoti. Dirbu sau, o pro langą stebiu gražias merginas. Gavau velnių nuo staliaus. Tuo ir baigėsi šis mėginimas.

– Žmona turbūt džiaugiasi tokiu buičiai prijaučiančiu vyru?

– Ne, žmona mano darbus priima kaip visiškai natūralų dalyką. Anot jos, kitaip ir būti negali. Ji taip mėgsta žemės ūkio darbus, kad, rodos, pincetu galėtų žoles išravėti. Bet visi priekaištai – juoko forma. Paradoksas, kažkada, kai dar intensyviai vaidinau, visi sakė, kad ilgai negyvensime. Vis prikišdavo man, kad aš aktorius, dėmesio sulaukiu, pas kitas lakstysiu. O pamačiau žmoną vykstant į Dainų šventę ir krito į akį ilgam. Graži ir protinga – ko daugiau vyrui reikia.

Vizitinė kortelė

Gimė 1938 m. liepos 20 d. Tauragėje.
1962 m. baigė Vilniaus politechnikumą.
1964–1969 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje studijavo dramos režisūros specialybę.
Nuo 1958 m. – Šilutės kultūros namų dramos kolektyvo narys.
1961–1966 m. liaudies teatro aktorius, režisierius, pastatymų dalies vedėjas, rajono kultūros namų direktorius.
1966 m. persikėlė į Raseinius, kur įkūrė liaudies teatrą, vaikų studiją.
1972 m. buvo pakviestas į Klaipėdos fakultetus dėstyti režisūros.
1976 m. Klaipėdoje įkūrė Medienos medžiagų kombinato dramos kolektyvą.
1979 m. subūrė Mokytojų namų novelės teatrą.
1983 m. įsteigė Klaipėdos fakulteto mokomąjį teatrą.
1997 m. įkūrė Klaipėdos universiteto kiemo teatrą.
1979–1981 m. buvo Jūros švenčių vyriausiasis režisierius.
1980–1988 m. buvo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų Režisūros katedros vedėjas.
1988–1996 m. – Teatrinio meno fakulteto dekanas.
1996–1997 m. – Klaipėdos universiteto II senato senatorius.
1966 m. susituokė. Žmona – Marija. Turi dukrą Rasą.