Kapitonui jūra – darbas ir laisvalaikis

Išgelbėjo žvejų gyvybes

– Pagarsėjote prieš dvejus metus, kai sudėtingomis sąlygomis išgelbėjote danų žvejybinio laivo įgulos narius. Kaip sužinojote apie nelaimę?

– Gavome gelbėjimo signalą apie skendimą. Kiekviename laive yra speciali, buvimo vietą padedanti nustatyti įranga. Visas veiksmas vyko netoli Bornholmo. Paaiškėjo, kad tas žvejybinis laivas plaukiojo visai netoli mūsų, buvome ką tik jį aplenkę, tad iškart liepiau apsisukti. Pasiuntėme savo greitaeigį gelbėjimo katerį. Kol jis priplaukė prie žvejų, pastarieji jau buvo plauste, o laivelis grimzdo į vandenį. Viskas vyko žaibiškai. Vėliau patys žvejai pasakojo, kad buvo neseniai įsigiję naują laivą – tai buvo trečioji jų žvejyba. Matyt, pasitaikė brokas, trūko mechanizmas aušinimo sistemoje ir vanduo ėmė bėgti ne už borto, o į katerį. Kai du jame buvę vyrai tai pastebėjo, jau buvo per vėlu. Likau patenkintas savo įgulos darbu, jos nariai išties pasirodė puikiai ir įrodė, kad yra gerai apmokyti. Dirbo tiksliai, profesionaliai ir greitai. Apskritai su laivais ir jūra juokauti negalima.

– Ar tokios situacijos jūroje – dažnas reiškinys?

– Ačiū Dievui, ne. Tiesa, dabar žmonės, ypač vakariečiai, turi pinigų, prisiperka jachtų ir plaukiodami be patirties prisidaro sau bėdų. Dar ne visi turi automatinę identifikavimo sistemą (AIS), padedančią atpažinti laivą jūroje. Tai ypač aktualu esant prastam orui. Įranga nėra brangi, tačiau jachtoms dar neįsigaliojo griežtas reikalavimas privalomai naudoti šią sistemą. Nors tikrai reikėtų. Pasitaiko, kad laivas užplaukia ant seklumų, jo savininkai pamiršta įsipilti degalų – ar kas nors iškrenta. Nutinka įvairių kuriozų. Kalbant apie keltus, bent kartą per metus tenka kviesti sraigtasparnį, dažniausiai, kai sunegaluoja keleiviai, ir mes jau niekuo negalime jiems padėti. Labai svarbu laiku sureaguoti. Pavyzdžiui, prieš savaitę laive keleivį ištiko epilepsijos priepuolis, nes šis pamiršo savo vaistus.

– Be jūsų žinios laive turbūt niekas neįvyksta?

– Na, taip, reikia turėti visą informaciją ir gebėti laiku priimti sprendimus.

Plaukė aplink pasaulį

– Atsimenate savo tolimiausią kelionę?

– Ko gero, tolimiausia buvo aplink pasaulį laivu "Kapitonas A.Lučka". Dirbau vyriausiuoju kapitono padėjėju. Pajudėjome iš Ventspilio į Havaną ir per Panamos kanalą atplaukėme į Ameriką, Ramųjį vandenyną. Prisipylėme sieros ir išplaukėme į Kamčiatką. Tai buvo labai egzotinė kelionė. Tuomet per Beringo sąsiaurį vadinamuoju Šiaurės arktinių jūrų keliu plaukėme Murmansko link – tai miestas šiaurės vakarinėje Rusijoje, neužšąlantis uostas prie Kolos įlankos. Mus pasikeisdami lydėjo net penki ledlaužiai. Su visomis pakrovomis plaukiojome apie tris mėnesius.

– Kokia buvo jūrininko kelio pradžia?

– 1980-aisiais, būdamas 25-erių, grįžau į Klaipėdą, iškart pradėjau darbuotis. Mokėmės tais pačiais metais kartu su jūrininku ir savo bendražygiu Adomu Alekna. Tais laikais jūreivystės mokslai trukdavo šešerius metus, o jūrininko profesija buvo labai populiari, aplinkiniai ja žavėjosi ir romantizavo. Pirmasis laivas, kuriame dirbau, plukdydavo anglis iš Klaipėdos, taip pat iš Rygos uostų į Ispaniją. Kadangi turiu išsilaikęs reikalingą licenciją, šiuo metu plaukioju į Kylį. Tam reikėjo pramokti vokiškai, nes egzaminas vyksta tik vokiečių kalba. Taip pat teko įgyti anglų kalbos pradmenis, vadinamąją "seaspeak" (liet. jūrinė kalba), kurioje – apie 800 žodžių.

– O kaip yra dabar, ar jūrininko profesija vis dar populiari?

– Jau nebe. Žmonės, turintys galvą ant pečių, greičiau susiranda darbą krante už didesnį atlyginimą. Arba kuria nuosavus verslus. Visose išsivysčiusiose šalyse jūrininkų labai mažai, nebent patys yra pasiaukoję savo profesijai ar gauna geras pareigas ir solidžiai apmokamą darbą laive. Kuo didesnė atsakomybė, tuo didesni pinigai. Ir pats gyvenimo būdas turbūt atgraso. Tai dabar, jau toli pažengus technologijoms ir išplitus internetui, galima bet kuriuo metu susisiekti su savo artimaisiais, pasikalbėti. O anksčiau to nebuvo, nepavykdavo dėl prasto ryšio, laiškus rašyti irgi nebuvo labai populiaru, nes kartais mes grįždavome anksčiau, nei tie laiškai pasiekdavo mūsų giminaičius krante. Gal tik dėl įdomumo, kad turėtum atsiminimui pašto ženklą iš tolimos vietos, pavyzdžiui, Didžiųjų ežerų.

– Teko pabūti ir ten?

– O taip. 1991-aisiais, kai tapau kapitonu, mus išsiuntė į Ameriką. Jau buvau vedęs.

Šiaulietį sužavėjo įdegis

– Iš kur kilusi jūsų žmona? Ką veikia kiti šeimos nariai?

– Mano žmona – ukrainietė. Susipažinome Klaipėdoje, ji atvyko viena, nes gavo paskyrimą dirbti Lietuvoje, tuometėje Tarybų Sąjungoje. Taip pat turiu dar tris brolius. Vienas jų šiuo metu gyvena Vladivostoke, mokėsi Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, įgijo mechaniko specialybę ir gavo paskyrimą į Tolimuosius Rytus. Ten sukūrė šeimą ir iki šiol gyvena. Tiesa, nebeplaukioja ir jau kuris laikas vis planuoja sugrįžti į Lietuvą. Jis vysto savo verslą. Teko skaityti, jog statistiškai tik vienas iš keturių žmonių paprastai turi verslumo gyslelę. Tai iš mūsų visų brolių jis, matyt, yra būtent tas, kuriam pasisekė. Taip pat jis yra lietuvių tautinės mažumos Tolimuosiuose Rytuose vadovas. Susibūrę į bendruomenę mūsiškiai ten drauge leidžia laiką, kartu švenčia Kalėdas, Žolinę, Velykas. Vilki tautiniais drabužiais, šoka. Kiti du mano broliai gyvena Šiauliuose.

– Pats išvykti niekada neplanavote?

– Ne, mane iškart nostalgija suvalgytų, per daug esu prisirišęs prie savo krašto. Po Nepriklausomybės atgavimo sulaukiau daug pasiūlymų eiti dirbti į krantą, tačiau buvau be penkių minučių kapitonas, negi imsi ir viską mesi? Gerai jaučiuosi ten, kur esu.

– Apie jūrą svajojote nuo mažumės ar vis dėlto apsisprendimą juo tapti nulėmė atsitiktinumai?

– Dėdė užkrėtė mane meile jūrai, nes jis pirmasis jūrininkas šeimoje. Dirbo žvejybiniuose laivuose vyriausiuoju mechaniku. Baigęs Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą gaudė žuvis Atlanto vandenyne. Įdėmiai klausydavausi jo pasakojimų apie jūrą. Man, vaikui iš Šiaulių, patikdavo toks neįprastas gyvenimo būdas – grįždavo įdegęs, gražus.

– Sutapimas, kad ir pernai Metų jūrininku išrinktas kolega Arvydas Glazauskas – jūsų kraštietis.

– Taip, jis ilgą laiką dirbo mano laive, yra geras kapitonas. Mus suvedė darbas. Nuo pavasario dirbame intensyviu grafiku – septyni išplaukimai per savaitę 22–22,5 mazgo greičiu. Grafikas labai patogus visiems keleiviams, nes visada atvykstame ir išvykstame tuo pačiu laiku. Klientams lengva tai atsiminti.