Ir archeologai serga žvaigždžių liga

Šią savaitę sulaukęs daugybės sveikinimų 70-mečio proga archeologas, Klaipėdos universiteto profesorius Vladas Žulkus džiaugiasi, kad nebeturi pareigos vadovauti universitetui ir gali atsidėti vien tik didžiausiai savo gyvenimo aistrai – archeologijai.

Šią savaitę sulaukęs daugybės sveikinimų 70-mečio proga archeologas, Klaipėdos universiteto profesorius Vladas Žulkus džiaugiasi, kad nebeturi pareigos vadovauti universitetui ir gali atsidėti vien tik didžiausiai savo gyvenimo aistrai – archeologijai.
"Jei gali nekasti, nekask"

– Ar archeologiją galima sieti tik su žemės kasimu?

– Kai aš pats rašiau diplominį darbą, klausiau profesoriaus Romo Batūros patarimo ir išgirdau iš jo – giliau kasi, daugiau rasi. Dabar archeologijoje gyvas naujas priesakas: "Jei gali nekasti, nekask". Matome, kokiu stulbinamu greičiu vystosi technologijos, tad visai greitai gali ateiti laikas, kai pažinti archeologijos paminklus bus galima nekasant. Povandeninėje archeologijoje technologijos – dar svarbesnės.

– Esate vadinamas povandeninės archeologijos pradininku Lietuvoje. Kuriuos objektus tirti jums yra įdomiausia?

– Taip tik sako. Ir iki manęs buvo bandymų tai daryti. Aš pradėjau praktikuotis Klaipėdos piliavietėje, paskui tyrinėjau Birutės kalno papėdės gyvenvietę. 15 metų kartu su lenkų archeologais dirbome Platelių ežere. Ten mus mokė lenkai, o paskui, dirbdami jūroje, mes mokėme juos.

– Su Plateliais jau atsisveikinote visam laikui?

– Manau, kad ten dar teks sugrįžti. Žemaitijos nacionalinis parkas norėtų, kad mes atidengtume pirmosios XXVI amžiaus bažnyčios pamatus ant Šventorkalnio kalvos, be to, jie turi puikią idėją atlikti tilto rekonstrukciją, sekant to paties amžiaus technologijomis. Tam reikėtų dar šiek tiek tyrimų. Tarėmės, kad kitais metais juos pradėtume, užtruktume porą metų. Mat ketinama kurti naują turistinę trasą.
Pašaukimą rado ne iškart

– Koks buvo jūsų kelias į archeologiją?

– Jaunystėje buvo toks durniavimo laikotarpis. Pirmiausia įstojau į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą, mokiausi kažkokių suvirinimo technologijų. Tėvas norėjo, kad tapčiau inžinieriumi. O man tai buvo galimybė pabėgti nuo gimdytojų. Vieną semestrą pastudijavęs buvau išsiųstas praktikai į Klaipėdą, tad kaip ir grįžau namo. Paskui supratau, kad man bus labai sunku su matematika. Pavasarį išlaikiau sesiją ir tėškiau pareiškimą ant stalo, rudenį ketinau stoti į Vilniaus universitetą ir studijuoti kažką humanitariško. Tada į mano likimą įsikišo labai rimta įstaiga – karinis komisariatas. Čia man irgi nepasisekė – tie, kuriuos pašaukė pusmečiu vėliau, tarnavo tik dvejus metus. O aš – trejus metus ir tris mėnesius Baltarusijos pelkėse uodus šėriau. Grįžęs įsidarbinau Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijoje. Sugalvojau pastudijuoti, įstojau į Leningrado hidrometeorologijos institutą. Buvo visai įdomu, bet ir vėl pamačiau, kad matematikos mano protelis neįkirs. Tada Klaipėdoje pradėjo veikti Gamybinės mokslinės restauracinės dirbtuvės. Mečiau ankstesnį darbą, o sykiu ir mokslus, ir atėjau į šią įstaigą dirbti. Labai patiko kompanija, darbas buvo juodas – matavome pastatus, karstėmės po palėpes, kartu mokėmės restauracijos. Įstojau neakivaizdžiai studijuoti Vilniaus universitete istoriją.

– Vis dėlto kas pastūmėjo jus į archeologiją?

– Klaipėdoje istorikų nebuvo daug, visi glaudžiai bendravo, tad buvo iš ko mokytis. Jūratės gatvėje (dabar Jono g.) prie buvusio restorano buvo iškasta didelė duobė. Buvo pakviestas legendinis Karolis Mekas iš Kauno. Prieš karą jis baigė archeologijos mokslus Upsalos universitete. Pamenu, kai įlipęs į didelę duobę jis kažką užsirašinėjo, piešė. Pakėlė kažkokią šukę ir apžiūrinėdamas ją kalbėjo, kad ji apie Klaipėdos istoriją gali pasakyti daugiau nei ta J.Zembrickio knyga, kurią aš skaitinėju. Nuo tos K.Meko šukės užsikrėčiau archeologija.

– Ar būdamas archeologijos korifėjumi pastebite jaunųjų kolegų klaidų?

– Jauni archeologai paprastai perserga tam tikra liga, kai norėdami pažinti archeologiją ima filosofuoti. Jie atranda patys sau tam tikrus kitiems jau seniai žinomus dalykus. Bet jauni kolegos mano, kad tai žino tik jie, ir nuklysta į vandens pasipliauškinimus. Paprastai jie po kiek laiko supranta, kad tai, ką jie kalba, yra seniai atrasta ir visuotinai žinoma. Tai yra savotiška žvaigždžių liga
Rekonstrukcijos – kelias į širdis

– Šventojoje sekant jūsų atradimais Birutės kalne buvo sukurtas alkas. Kaip jaučiatės matydamas jį nykstantį?

– Palangos žemaičių draugija sumanė rekonstruoti pagonišką observatoriją. Tai buvo įdomus sumanymas, pavyko padaryti didelį darbą. Buvo supilta kopa. Žinoma, aš negalėjau pasakyti, kas senaisiais laikais buvo vaizduojama tuose stulpuose, nes radome tik jų pėdsakus. Architektas Saulius Manomaitis išskaičiavo alko kodą ir susiejo tai su besileidžiančia saule bei jos metamais šešėliais, jų sutapimą su konkrečiais stulpais susiejo su kalendorinėmis šventėmis. Padėjo ir Libertas Klimka. Taip gimė Perkūnas, Austėja ir kitos dievybės. Įdomiausia, kad visa tai veikė, žmonės galėjo stebėti saulę. Gaila, kad tokio neblogo sumanymo nepavyko užbaigti.

– Ar manote, kad mokslininkų darbai turi pasiekti plačiąsias mases?

– Dabar Europoje siekiama archeologijos ar kultūros paveldo dalykus priartinti prie paprastų žiūrovų, kad galėtų praeitį pažinti per savo emocijas bei patirtį. Alkas yra tokia vieta, kur istorija labai nesidomintis žmogus galėjo prisiliesti prie praeities. Gerai, kad pastaruoju metu sutvarkyta nemažai piliakalnių. Visa tai labai veikia žmones emociškai, ypač kai tai susiejama su tautos praeitimi, tariamomis ar realiai buvusiomis paslaptimis. Kapinynų, gyvenviečių rekonstrukcijas ypač svarbu daryti dabar, kai siautėja juodieji archeologai. O po vandeniu tai yra ypač aktualu, nes visame pasaulyje plėšiami nuskendę laivai. Tai daroma ir mūsų vandenyse. Parodydami, kaip kas yra buvę, auklėjame visuomenę.

– Ar įmanoma kažką panašaus padaryti jūroje?

– Turime visokių "kreizi" idėjų. Viena jų gimė bene prieš septynerius metus, ji buvo aprobuota ir Baltijos jūros valstybėse dirbančių kolegų. Kalbu apie senovinius laivus, kurių korpusai išmesti į pakrantę. Jų yra šeši. Kai kurie glūdi vos poros metrų gylyje ir kiekviena audra iš jų ką nors atima. Mūsų idėja padaryti savotišką povandeninį skanseną – šiuos laivų korpusus eksponuoti gal 15 metrų gylyje. Taip jie taptų prieinami beveik visiems narams. Tai būtų puiki atrakcija. Panašių muziejų Europoje esti, bet tai yra nuskendusių bei gerai išlikusių laivų muziejai, ir ten jie yra kur kas didesniame gylyje.

– Ar kasinėjant yra tekę patirti kokių nors nuotykių?

– Visi kasinėjimai yra nuotykis. Neseniai kasinėjant buvusio saldainių fabriko teritoriją, kur stovėjo senosios bažnyčios, galėjo atsitikti ir nelinksmas nuotykis. Kasėme pylimo pašlaitėje, buvome išsikasę nemažo ploto gana gilią perkasą. Vieną rytą radome tą šešių metrų aukščio šlaitą "suvažiavusį" į mūsų iškastą duobę. Pirma mintis privertė nustėrti – kas būtų buvę, jeigu tai būtų atsitikę, kai mes darbavomės jos dugne.

– Ar šeima supranta jūsų aistrą archeologijai?

– Žmona yra dirbusi archeologijos srityje, tačiau ji turi teisininkės išsilavinimą. Tad nenuostabu, kad esame artimi ne tik kaip sutuoktiniai. Ji fiksuodavo perkasų radinius, braižydavo brėžinius. Po kelių sezonų, ypač dirbant Klaipėdos pilyje, ji sakydavo, kad nebeatskiria, kur sapnas, o kur realybė, nes ir miegodama matydavo vien akmenis. Šeimai laiko visada trūksta. Jeigu nekasame, tai rašome, o dar tos "pablūdusios" idėjos. Visko suspėti neįmanoma, tenka rinktis. Kartais artimuosius tai nervina.

– Kaip susipažinote su žmona?

– Cepelinus valgėme pas bendrą pažįstamą ir susipažinome. Apie vaikus ir anūkus galite klausti, bet aš turbūt nelabai kalbėsiu.

– Jūsų darbas Klaipėdos universiteto rektoriumi baigėsi šiokiais tokiais nesklandumais ir net bylinėjimusi. Ar tai labai jums apkartino gyvenimą?

– Žinoma, šiek tiek apkartino. Pasikeitė įstatymas, vieni universitetai gyveno pagal naująjį, kiti – pagal senąjį. Tai buvo eilinė, trečioji aukštojo mokslo reforma. Manau, kad asmeniškumų čia nebūta. Viskas galiausiai baigėsi. Gerai, kad aš rektoriaudamas devynerius metus nuo archeologijos nebuvau visai atitrūkęs. Jei dabar man pasiūlytų tokias pareigas, nesiimčiau nė už ką.

– Tradicinis klausimas apie jūsų ateities planus ir norus.

– Dabar užsiimsiu tik šlapiais reikalais, tyrinėsiu tik tai, kas po vandeniu. Man dabar įdomiausia praktiniai darbai, o paskui jau galima tai sieti su įvairiais reiškiniais, daryti apibendrinimus. Planų yra nemažai, reikia dar kokį nors projektuką parašyti, kad gautume pinigų tyrimams. Esame "užsikabinę" už labai įdomių dalykų po vandeniu iš priešistorės laikų.

Vizitinė kortelė

Gimė 1945 m. balandžio 16 d. Telšiuose.

1962 m. baigė Palangos vidurinę mokyklą.

1976 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.

1988 m. baigė Tarybų Sąjungos mokslų akademijos Archeologijos instituto aspirantūrą.

1969–1990 m. – Paminklų restauravimo projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus archeologas, grupės vadovas.

1988 m. suteiktas mokslų kandidato laipsnis SSRS mokslų akademijos Archeologijos institute.

1990−1992 m. – Klaipėdos kraštotyros muziejaus direktorius. 1993−1997 m. – Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro direktorius.

1997−2001 m. – Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas.

2001−2002 m. – Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro direktorius.

2002–2011 m. – Klaipėdos universiteto rektorius.

Nuo 2011 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas.
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausias mokslo darbuotojas, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros profesorius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

:(

:( portretas
ypatingai šitas...
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių