Į kapą – šalia benamių

Siejo panašūs išgyvenimai

M.Proškino gyvenimas – lyg pokario Lietuvos istorijos iliustracija. Dar būdamas vaikas kartu su tėvais jis buvo ištremtas ir vos nemirė iš bado bei šalčio svetimoje šalyje.

Prisiminimai apie skaudžius išgyvenimus Melnragės gyventoją 85-erių M.Proškiną draugystės saitais susiejo su netoliese gyvenusiu penkeriais metais jaunesniu Pranu Zakriu.

Vienišas vyras tapo puikiu M.Proškino pašnekovu.

P.Zakrys buvo aktyvus žmogus, dalyvavo Jūrininkų veteranų asociacijos, Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikloje.

Pernai vasarą vyras pasiligojo. Vieną dieną jo bičiulis Mykolas kalbėdamas telefonu sužinojo, kad P.Zakrys prastai jaučiasi ir iškvietė jam greitąją medicinos pagalbą.

Medikai nuvežė pensininką į ligoninę. Tapo aišku, kad jis apsirgo labai rimtai.

Kiekvieną dieną lankęs draugą ligoninėje M.Proškinas iki šiol prisimena, kad draugo sveikata  kasdien blogėjo.

Pernai liepos 13-ąją P.Zakrys, kalbėdamas su draugu, paklausė, kiek jam dar teks gulėti ligoninėje.

Tada nė vienas vyrų nežinojo, jog Pranui liko vos pora dienų.

Liepos 14-ąją ligonis buvo perkeltas į Slaugos ligoninę.

Kitą dieną M.Proškinas su dar vienu bendru draugu Aloyzu Martinavičiumi aplankė jį šioje slaugos įstaigoje.

Vėliau abu vyrai prisiminė, kad jų bičiulis akivaizdžiai silpo – kalbėjo pavargusiu balsu ir buvo prislėgtos nuotaikos.

Tos pačios dienos vakare M.Proškinas sulaukė telefono skambučio – ligoninės darbuotoja pranešė apie P.Zakrio mirtį ir patikino, kad rytą draugai galės gauti medicininį mirties liudijimą bei ruoštis laidotuvėms.

Ryžosi rengti laidotuves

Bičiuliai nusprendė patys palaidoti artimųjų neturėjusį savo draugą.

Kai kitą dieną jie nuėjo į ligoninę prašyti minėto liudijimo, gydytojas patikino viską padaręs, bet tuo metu jam kažkas paskambino.

M.Proškinas ir šiandien prisimena, kaip telefonu ilgokai kalbėjęs medikas pakeitė nuomonę ir nebedavė šio dokumento. Esą policija turi nustatyti, ar velionis turėjo giminaičių.

Pareigūnai mirusiojo giminių ieškojo ne vieną dieną. Visą tą laiką P.Zakrio kūnas buvo laikomas "Aternos" šaldytuve.

Slaugos ligoninės darbuotojai grąžino M.Proškinui jo draugui paskolintą mobiliojo ryšio telefoną bei įkroviklį.

Galiausiai liepos 28-ąją po pietų A.Martinavičius, paskambinęs į "Aterną" sužinojo, kad tos dienos ryte bendrovės "Amžiaus vartai" darbuotojai paėmė P.Zakrio kūną ir 14 val. jį ketina laidoti Lėbartų kapinėse.

Sutrikę senoliai suskubo į kapines. Jie norėjo atlikti pagarbias, katalikams priderančias laidojimo apeigas.

Tačiau kai atskubėjo į Lėbartus, neatpažintų ir giminių neturinčių asmenų laidojimo plote rado supiltą kauburėlį – jų bendražygis bei bičiulis jau buvo palaidotas.

"Man tai buvo tikras sukrėtimas. Mano draugą Praną palaidojo kaip šunį. Amžinojo poilsio jo nepalydėjo nė vienas artimas žmogus, kapo nepašventino kunigas. Ant žemės kauburio nebuvo nė menkiausio kryželio. Kodėl taip atsitiko, kodėl mums nebuvo leista palaidoti draugo ar bent dalyvauti laidotuvėse, neaišku iki šiol. Tai yra nežmoniška. Maža to, kad Pranas patyrė daugybę visokių neteisybių būdamas gyvas, ir palaidotas buvo kaip koks neatpažintas benamis. Net lentutė su jo pavarde ant kapo atsirado tik po kelių dienų, – piktinosi M.Proškinas.

Domino velionio turtas?

Tą patį vakarą pensininkas nuėjo pas kunigą ir paprašė pašventinti draugo kapą, bet šventikas paaiškino, kad to negali padaryti, nes nedalyvavo laidotuvėse, nežinia, kas guli tame kape.

Tiesa, bažnyčioje už P.Zakrio vėlę buvo atlaikytos mišios, į kurias susirinko jį pažinoję klaipėdiečiai.

Prisimindamas beveik metų senumo įvykius M.Proškinas vis klausia ir neranda atsakymų į kelis paprastus klausimus.

Kodėl kaskart, kai jis kreipėsi į valdiškas institucijas, jam buvo atrėžiama, jog laidoti žmogų suteikiama teisė tik giminaičiams?

Kodėl jam niekas nepranešė apie bičiulio laidojimo laiką?

Kodėl žmogus, kurį pažinojo daugybė klaipėdiečių, buvo palaidotas kaip benamis?

Drauge su kelias draugais M.Proškinas parašė kelis oficialius paklausimus, bet į visus juos buvo valdiškai atsakyta – mirusysis buvo visiškai vienišas, kitų asmenų, galinčių pasirūpinti laidotuvėmis, esą nebuvo.

"Kaip nebuvo? Juk ne kas kitas, kaip savivaldybės darbuotojai mane pasiuntė į Socialinės rūpybos skyrių, kur sulaukęs savo eilės pradėjau kalbą apie ketinimą imtis laidotuvių naštos. Mergina manęs paklausė, ar atėjau pašalpos. Paaiškinau, kad man nereikia jokios pašalpos. Buvau siunčiamas tai į policiją, tai į metrikacijos skyrių. Sunkiai vaikštau, bet ėjau visur, kur man sakė, ir nė vienoje vietoje nebuvau išklausytas, vis siuntė kažkur kitur. Kai taip elgiamasi, kyla du klausimai. Ar valdininkai nemoka bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis, ar taip elgiasi tyčia? Tik po gero pusmečio, kai rašėme skundus ir paklausimus, sužinojome, nuo ko Pranas mirė. Pasirodo, jo kūną buvo apraizgęs ketvirtos stadijos vėžys ir metastazės. Visa ši painiava verčia įtarti, ar neturi kas nors iš valdiškų institucijų noro užvaldyti Prano turto?" – svarstė M.Proškinas.

Liko butas ir sklypai

Nors P.Zakrys gyveno kukliai, vieno kambario butelyje žvejų namelyje, tačiau šis namas yra netoli jūros, Melnragėje.

Be to, iš paties Prano pasakojimo tikrai žinau, kad jis turėjo du žemės sklypus, vieną – Klaipėdos, kitą – Vilniaus rajone.

M.Proškinas prisiminė, kad paskutiniojo pasimatymo su draugu metu jie tarėsi kitą dieną surašyti testamentą, bet nebespėjo sutvarkyti formalumų.

Bičiulio netekęs Mykolas tikino, kad jam svetimo turto nereikia, norėtų tik atgauti Pranui paskolintą knygą.

Slaugos ligoninės teisininkas Algimantas Liutkus pasakojo iš darbuotojų girdėjęs, kad P.Zakrys tebebuvo gyvas, kai draugas paprašė jo buto rakto.