Gandrai klaipėdiečiui buvo dosnūs

Daugiau nei dešimt metų Andriaus ir Ingridos Vaitkų šeimoje buvo tylu. Iki 2013-ųjų gruodžio. Kone prieš metus juos aplankę gandrai buvo kaip reta dosnūs – atnešė ne vieną, o tris vaikučius. Nuo tada Šukaičių kaime įsikūrusių klaipėdiečių namuose kone visą parą klega vaikai, o triukšmo decibelus dar padidina net keturi haskių veislės šunys.

Nenuėjo tėvo pėdomis

– Esate žinomo "Atlanto" futbolininko Algirdo Vaitkaus sūnus. Ar praėjus daugeliui metų prisimenate, kaip žaidė tėvas?

– Kai tėvas žaidė, buvau mažas – 6–7 metų. Į stadioną vesdavosi pusbrolis. Tačiau prisimenu tą laiką. Ir prakaitą drabužinėse, ir per pertraukas gertos arbatos skonį. Taip pat gausias žiūrovų tribūnas. Ausyse dar skamba sirgalių prašymai puolėju žaidusio A.Vaitkaus griūti baudos aikštelėje: "Krisk, Foga". Tokią pravardę turėjo tėvas. Jam sekdavosi savotiškai vaidinti, kad varžovai parvertė.

O teisėjai užkibdavo ant jo kabliuko, skirdavo 11 metrų baudinius į svečių vartus. Pats tėvas apie savo karjerą pasakoja menkai. Jei pavyksta prakalbinti, tai supranti, kad sportininko kelias buvo įdomus. Jį iš "Atlanto" kvietė į Vilniaus "Žalgirio", Maskvos "Dinamo" komandas. Daugybė nuotraukų liudija, kad buvo puikus, populiarus žaidėjas.

– Pats nebandėte paragauti futbolininko duonos?

– Lankiau ir baigiau futbolo mokyklą. Mūsų metų komandą treniravo Pranas Ivaškevičius. Galėjau kabintis ir kopti į sporto aukštumas, tačiau laikas buvo savotiškas – 1990–1991-ieji, atkurta Lietuvos nepriklausomybė, sporte vyravo nežinomybė. Reikėjo galvoti, kur eiti. Iš mūsų grupės du vaikinai pažengė toliau – Lietuvos rinktinėje kapitonu buvęs Saulius Mikalajūnas ir "Atlante" rungtyniavęs Edmundas Gaigalas.

– Treniruodamasis Futbolo mokykloje buvote pasiekęs kokių nors pergalių?

– Lietuvos sporto mokyklų čempionatuose buvome antri, treti. O labiausiai įsiminė pergalė dideliame tarptautiniame turnyre Maskvoje, į kurį suvažiuodavo labai pajėgios komandos. Kiek žinau, mes buvome vieninteliai klaipėdiečiai, parvežę šių varžybų nugalėtojų taurę.

– O tėvas stebėdavo, kaip žaidžia atžala?

– Stebėdavo, o jei nestebėdavo, tai žinodavo. Tačiau jis nespaudė manęs, kad būtinai būčiau futbolininku: nori žaisk, nori užsiimk kita veikla. Šiandien gal kiek pikta, kad trūko tvirtesnės rankos, galėjusios prispausti mane prie kamuolio arba pakratyti už kaklo, kad vietoje diskotekos rinkčiausi treniruotę.

– Galima spręsti, kad nuo futbolo nenutolote – šiuo metu studijuojate Lietuvos kūno kultūros akademijoje.

– Stodamas į LKKA pasirinkau futbolo trenerio specialybę. Nors jau esu trečiame kurse, bet save laikau amžinu studentu. Neįsivaizduoju, kada baigsiu studijas ir nesuprantu, kaip manęs dar neišmetė. Tačiau po truputį iriuosi į priekį. Buvau įsibėgėjęs studijuoti, tačiau gimė vaikučiai, teko stabtelėti.

Po žygio į jūrą – vestuvės

– Kai netapote sportininku, kaip susiklostė tolesnis gyvenimas?

– Krimsdamas mokslus Klaipėdos politechnikume, rengiausi į tarybinę kariuomenę, bet dėl permainų valstybėje neteko joje tarnauti. Vėliau lietuviškoje armijoje pabuvau mėnesį. Tuo ir baigėsi mano karinė prievolė. O gyvenime buvo blaškymosi: prekiavau "šmutkėmis", "variau" automobilius iš Vokietijos, plaukiau į jūrą. Pradirbęs pusę metų žvejybiniame laive ir per tą laiką neišlipęs į krantą, išėjau vyriškumo mokyklą, kurios nepatyriau, kai išvengiau armijos. Tačiau tai buvo pirma ir paskutinė odisėja. Prieš išplaukdamas į jūrą susipažinau su būsima žmona Ingrida. Reikėjo stoti ant kojų, kloti pamatus gyvenimui. 2001 metais susituokėme.

– Kur pirmą kartą susikirto jūsų keliai ir kas kurį "pakabinote"?

– Susipažinome pas bendrus draugus per vakarėlį. O kas buvo aktyvesnis, sunku pasakyti. Prisimenu, kad Ingrida pirmoji lindo bučiuotis. Tuomet jau neturėjau kur dingti. Paskui nuėjome į teatrą. Ir prasidėjo. Kodėl pasirinkau pasimatymui teatrą? Pamaniau, kad pakvietęs į spektaklį atrodyčiau rimtesnis.

– Tuokėtės prieš trylika metų, tačiau tik praėjusių metų gruodį jus aplankė gandrai.

– Teko ilgai vaikų laukti. O 2013-ųjų gruodžio 10 dieną sulaukėme vaikučių už visą laikotarpį.

Staigmenos gydytojos kabinete

– Tikriausiai nuo pirmųjų nėštumo mėnesių žinojote, kad bus trynukai?

– Sužinoję, kad laukiamės, apsidžiaugėme. Pirmoji informacija iš žmonos – dvynukai. Tai išgirdę, mes patyrėme lengvą šoką. Po mėnesio vėl apsilankėme pas gydytoją. Kai sėdėjau koridoriuje ir minkiau telefoną, duris pravėrė medikė ir pakvietė į kabinetą. Nutvilkė – gal kas negerai. Kai įėjau, liepė žiūrėti į ekraną. Gydytoja, rodydama į "televizorių", komentavo: "Matote, dar vienas vaikutis iš pavėsio pasirodė. Aš įtariau jau tada, kai pirmą kartą lankėtės.  Kadangi abejojau, nieko nesakiau".

Mums – akys stačios, pati gydytoja – beveik ištikta šoko. Medikė ėmė guosti, kad ne mums pirmiems yra gimę trynukai. Grįžę namo susėdome su žmona, nes nieko vis tiek nepakeisi, ir viską rimtai pergalvojome. Tiesiog reikėjo laukti vaikų atėjimo dienos. O iki tol parinkti bute vietą, kur tilps jų lovytės. Nėštumas ir gimdymas vyko sklandžiai, nes žmona – sportuojanti, neištižusi.

– Ir ko sulaukėte?

– Dviejų berniukų ir mergaitės. Specialiai negalvojome, tačiau visi vardai prasideda "K" raide: Kristupas, Kasparas ir Kotryna. Tikrai žinojau, kad tam, kuris iš "pavėsiuko" išlindo suteiksiu Kasparo vardą. Žmonai patiko Kotryna, o trečiajam davėme Kristupo vardą.

– Kokie buvo jų pirmieji gyvenimo mėnesiai?

– Viskas klostėsi normaliai. Priprato prie režimo. Kaip ir visi vaikai, jei reikia – paverkia. Tenka ir naktį atsikelti. Tačiau tai ne vargas, o malonumas. Kiekviena akimirka, verkia jie ar juokiasi, man ir žmonai – labai smagi.

– Linksmoji vaikystė turėtų prasidėti netrukus.

– Panašu į tai. Jau jie nori stotis, eiti, imti. Griebia vienas iš kito čiulptukus, žaislus. Vyksta savotiški jų bendravimo procesai. Žmona – racionalizatorė, kad nereikėtų šokinėti prie kiekvieno atskirai, turi įdiegusi savo sistemas. Aišku, pavargsta.

Trijulės vedlė – mergaitė

– Kaip atskiriate vaikučius?

– Iš pradžių buvo sunku. Kai miega, ir dabar – panašūs, tačiau, kai prabunda – skiriasi. Ir charakteriai, ir judesiai. Trijulei vadovauja Kotryna. Ji tikrai bus "gaujos" vadė. Viską daro pirma – ropoja, atsistoja. Gal dėl to, kad mergaitės pirmiau bręsta. Tikriausiai iš mamos bus paveldėjusi energiją, judrumą. Vienas broliukų panašus į mane – ilgai galvoja, svarsto – tikros Svarstyklės. O kitas brolis – aktyvesnis. Gal koks futbolininkas užaugs.

– Su trynukais dažnai atvažiuojate į Klaipėdą?

– Kiekvieną savaitgalį. Turime savo ratą Kruizinių laivų terminale – gražu ten pasivažinėti.

– Kokie praeivių žvilgsniai?

– Vieni žiūri su užuojauta, kiti – su nuostaba. Kai kurie žmonės prieidavo, klausdavo, ar tikrai čia trynukai, kaip susitvarkote? Iš pradžių erzindavo, kai guosdavo: "Kaip jūsų gaila". Koks "gaila", tai – džiaugsmas. Kad turiu tris, nesigailiu nė per nago juodymą.

Miestą iškeitė į kaimą

– Gyvenote Klaipėdoje, o dabar rajone – Šukaičių kaime, netoli Veiviržėnų. Kodėl?

– Gyvenome patogų, tingų gyvenimą Bandužių gatvėje. Tačiau mieste tapo nuobodu. Be to, pas pažįstamą pamatę haskį ir pajutę, kaip su juo smagu bendrauti, užsimanėme tokio šuns. Kadangi šios veislės keturkojai – hiperaktyvūs, netoli nuo Klaipėdos ėmėme žvalgytis sodybos, kurioje turėtume savo plotą, pirtį. Šiandien jau laikome keturis haskius. Visi kilmingi – grynakraujai. Dalyvaudami parodose skina laurus. Dar su jais kovojame lenktynėse. Vasarą jie tempia dviračius, žiemą – roges.

– Kai kas tvirtina, kad haskiai – dirbtinai išvesta veislė.

– Tie žmonės – neteisūs. Tai veislė, prie kurios žmonės yra mažai prikišę rankas. Haskiai kilo Rusijos teritorijoje, pas čiukčius. Žiemą šie šunys tempdavo kinkinius, jurtose šildydavo vaikus. Vėliau amerikietis, iš čiukčių nupirkęs šunų, ėmė juos veisti Amerikoje. Haskių prigimtis – ką nors tempti. Niujorko centriniame parke yra paminklas šiai veislei. Ji nusipelnė pagarbos už pagalbą sergantiems žmonėms. Aliaskos kampelyje gūdžią žiemą pradėjo siausti difterijos epidemija, dėl kurios ėmė masiškai mirti žmonės.

Vienintelis būdas per sniegus pristatyti į gyvenvietę serumo – siųsti haskių kinkinį. Tąkart kinkinys bėgo per lūžinėjantį ledą, įveikė kalnus ir, nukeliavęs 420 km, pasiekė galutinę stotelę. Aš blogai vertinu tai, kad kuriami filmai apie gerus šunų poelgius, nes, pažiūrėję juos, žmonės masiškai perka filme vaidinusių keturkojų veislių atstovus, kurie vėliau atsiduria šunų prieglaudose. Ta bėda ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1972 m. spalio 18 d. Klaipėdoje.
Turi brolį Tadą, gimusį 1977 m.
1986 m. "Smeltės" (tuometėje 24-ojoje) vidurinėje mokykloje baigė 8 klases.
1990 m. baigė Klaipėdos politechnikumą, įgijęs autotransporto technologo profesiją.
Pastaraisiais metais studijuoja Lietuvos kūno kultūros akademijoje, siekia futbolo trenerio specializacijos.
2001 m. vedė, žmona Ingrida.
Nuo 2005 m. dirba bendrovės "Akropolis LT" techninės eksploatacijos vadovu.
2013 m. sulaukė trynukų – Kristupo, Kasparo ir Kotrynos.
Rūpestis: sulaukusiam trynukų A.Vaitkui reikalų akivaizdžiai padaugėjo.