Fantastas, pagaliau sugrįžęs namo

Steampunk'as – nuo realybės kiek nutolęs fantastikos žanras, kilęs iš Viktorijos epochos laikų. Lietuvoje šios kultūros puoselėtojų, ko gero, tėra vienas kitas. Vienas tokių – Andrius Tapinas, būtent steampunk’o stiliumi parašęs knygą "Vilko valanda". Dar vienas šios kultūros gerbėjas – Ernoldas Pocius, kurio rankomis pagaminti papuošalai Lietuvoje neužsilieka – iš smulkučių detalių ir prisukamų mechanizmų gaminami dirbiniai iškeliauja į Ameriką, Izraelį, Švediją, Australiją, Vietnamą, netgi Kiniją, kuri, rodos, ir taip visko pertekusi.

"Roleksai" nesužavėjo

– Taip išeitų, kad dieną jūs esate prekybos inžinierius, o vakarais – steampunk'o stiliaus papuošalų meistras?

– Nelaikau savęs nei juvelyru, nei meistru. Tiesiog ši veikla man miela širdžiai. Kai turiu noro ir laiko, sėdu prie darbinio stalo ir imu meistrauti. Dažniausiai tai būna vakarais po darbo. Stengiuosi neapsikrauti individualiais užsakymais, nes įsipareigojus ką nors padaryti per numatytą laiką ar esant konkretiems pageidavimams, kūrybinis procesas tampa nebe toks įdomus. Man tai tarsi užklasinė veikla. Būna, kad du mėnesius nieko nesukuriu. Kartą viena užsieniečių porelė paprašė, kad pagaminčiau jiems vestuvinius žiedus. Atsisakiau. Varis, žalvaris po penkerių metų pradės juoduoti, žaliuoti, o gyventi kartu jie turbūt tikisi amžinai.

– Ar uždirbti iš to Lietuvoje pavyksta?

– Jei atvirai, nelabai. Anglijoje geriau sekėsi. Bet aš parduodu tam, kad gaminčiau, o ne gaminu, kad parduočiau. Detalės nėra pigios, todėl žaliavai irgi reikia užsidirbti.

– O kas yra jūsų žaliava?

– Įvairios formelės, seni laikrodžiai, kuriuos atiduoda draugai, seneliai. Ir pats nusiperku kaip kitiems nereikalingą šlamštą. Kartais perku detalėmis, jau išardytus, o kai kuriuos laikrodžius pats išsiardau. Pavyzdžiui, neseniai klasės draugė, tvarkydama savo vyro mirusios mamos (buvusios laikrodininkės) butą, rado daugybę senų laikrodžių. Kadangi neturėjo, kur jų dėti, perleido man. Nusipirkau penkias maždaug mikrobangų krosnelės dydžio dėžes laikrodžių už šimtą eurų.

– Gal pavyko rasti ką nors itin vertingo?

– Yra du "roleksai", bet nežinau, ar jie tikri. Tiesą sakant manęs tai nejaudina. Kai atsirinkau reikalingas detales, iš tų penkių dėžių liko viena kukli dėžutė. Buvo ką veikti, užtat laikrodžių turbūt niekada nebereikės pirkti.

Nuo dronų iki pakabukų

– Akivaizdu, kad šių papuošalų gamyba reikalauja ypač didelio kruopštumo. Juk detalės – mikroskopinio dydžio.

– Rankos negali drebėti, detalės iš tiesų miniatiūrinės. Iš pat pradžių artimieji ir draugai netikėjo, kad pats tai darau. Galvojo, kad žmona. O prasidėjo viskas dar tada, kai konstruodavau vadinamuosius dronus, radijo bangomis valdomus lėktuvėlius. Anksčiau jų nelabai būdavo pirkti, pats turėdavai gaminti, lipdyti, programuoti. Kartą netyčia į likusius klijus pribėriau įvairių detalių ir išėjo visai įdomus pakabutis. Tada internete susiradau skaidrių klijų, kurie netepa papuošalų, ir pagaminau daugiau. Tai nutiko maždaug prieš penkerius metus, kai dar studijavau.

– Ką studijavote?

– Buvau įstojęs į pramonės inžinerijos studijas. Kadangi nepasirodžiau pavyzdingas studentas, perėjau į verslo vadybą. Bet nuo pramonės vis tiek nenutolau. Šiuo metu darbuojuosi šioje srityje, esu vienos įmonės prekybos inžinierius. Didžiausioms Lietuvos gamykloms parduodu vožtuvus, sklendes, variklius, siurblius, elektroniką, daviklius ir panašiai.

– Ar jau mokyklos laikais žinojote, ką veiksite?

– Kad aš dar ir dabar nežinau. Tiesa, mokykloje lankiau raketų modeliavimo būrelį pas fizikos mokytoją ekspertą ir kosminio modeliavimo trenerį Viktorą Karmoną. Tik labai trumpai, nes paauglystėje rūpėjo visai kiti dalykai.

Tūkstančio žvaigždučių viešbutis



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių