E. Paplauskis: esu gamtos advokatas

  • Teksto dydis:

Ne tik klaipėdiečių, bet ir atvykstančių svečių itin pamėgtas pajūris nebūtų toks įstabus, jei ne jam skiriamas Valstybės saugomų teritorijų tarnybos pareigūnų dėmesys. Du dešimtmečius saugomų teritorijų tarnybos sistemoje dirbantis Pajūrio regioninio parko direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis tikina, jog visuomenės požiūris į gamtą per šį laikotarpį pasikeitė iš esmės.

Ar buvo kada nors svarstymų dėl kitokio profesinio kelio?

Kai taip gyveni kaip aš, daug pasirinkimų neturi. Užaugau Gargžduose, tačiau aplinkui radau daug gamtos ir joje leidau visą savo laiką. 

Alternatyvų rinktis ne biologijos studijas net nesvarsčiau. Noras dirbti pagal specialybę ir realizuoti gamtosaugines ambicijas nugalėjo ir taip, Dievo malonės dėka, atsidūriau Pajūrio regioniniame parke. Iki tol dirbau visokius darbus, net braškes Švedijoje skyniau. Buvo geresnis uždarbis, bet prasmės trūkumo jausmas tą malonų pliusą atėmė. Be to, kūrėsi mūsų valstybė, jos gamtosauginė sistema, tad jaučiau pareigą į ją įdiegti kitokius standartus, truputį pilietinio, visuomeninio pasipriešinimo savivalei, teisės ignoravimui.

Ar dar ko nors netikėto atrandate savo parke?

Man Pajūrio regioninis parkas yra įdomus tuo, kad jis nėra rezervatas, kuriame saugoma vien gamta. Pats įdomumas yra ieškoti sprendimų, suderinančių gamtos ir žmogaus interesus. Gamtininkai mąsto rūšių kategorijomis, o kiti žmonės taip negalvoja. Jiems reikia normalia kalba paaiškinti sudėtingus gamtos procesus, kad suprastų ir tą gamtą saugotų patys, niekieno neverčiami. Todėl čia esi tarsi tarpininkas tarp mokslininkų ir visuomenės. Pajūris įdomus tuo, kad jis yra ties riba, kur susikerta dvi ekosistemos – jūros ir sausumos. Todėl čia susiformuoja tokios rūšys, kurios gali išgyventi rūsčiomis, nuolat kintančiomis sąlygomis. Tą rūšių savitumą žmonės jaučia per grožį, jo akį traukia ne tik plačios erdvės, bet jis mato ir netipiškas buveines, savitų gyvybės rūšių prieglobstį. Pajūrio augmenija sukuria savitą spalvinę aplinką, ir visa tai teigiamai veikia jo emocijas. Rūšių pavadinimai daugumai nerūpi, bet specialistų reikalas sugalvoti, kaip sudaryti žmogui sąlygas džiaugtis tuo grožiu jo nenaikinant. Tai nėra paprasta, todėl ir įdomu. Ir tam turi nuolat atrasti naujų būdų.

To paties žmonės veržiasi į pajūrį net ir per didžiausias audras?

Taip. Jų akyse vyksta kuriantis gamtos šėlsmas. Žmonėms patinka stebėti tos kūrybos vaisius – pokyčius, atsinaujinimą.

Kaip keitėsi žmonių požiūris į gamtą?

Kaip atrodo Karklė šiuo metu ir kas buvo prieš du dešimtmečius – nesulyginama. Atsirado ir gražių regiono architektūros stilių išlaikančių namų, dviračių takas, mašinų stovėjimo aikštelės, o svarbiausios vertybės išliko nesunaikintos ir prieinamos visiems. Dabar parke lankosi nemažai turistų iš kitų valstybių. Jie stebisi tuo, kad turime neįtikėtiną galimybę gyventi uostamiestyje ir turėti tiek gamtos. 

Klaipėdietis dviračiu per 20 minučių pasiekia tokią gamtą, kur gali gėrėtis gervių šokiais, fotografuotis su briedžiais.

Londono gyventojas, turintis iki gamtos kelias valandas važiuoti automobiliu, labai įvertina tokią gyvenimo kokybę. Aš džiaugiuosi, kad pajūris netapo vien privačių „fazendų“ zona, o visos Lietuvos vaikai gali čia atvažiuoti ir dalyvauti edukacinėse programose. Lietuva tik išlošė dėl to, kad pajūryje išliko natūralios gamtos. Visuomenė daug labiau saugo pajūrio gamtą negu anksčiau.

Saugomų teritorijų tarnyba nėra tik draudimų kūrėja?

Pas mus parke vietų, kur negalima statyba, gal tik dešimtadalis teritorijos. Rezervato riba taip pat driekiasi dviračių takas. 

Visuomeniškumas, bendruomeniškumas yra didelė vertybė, sėkmingiausios valstybės labai išmintingai derina viešąjį ir privatų interesą. Visiško individualizmo sąlygomis labai trūkinėja žmonių savitarpio ryšiai, o aš nesu to šalininkas. Todėl man artima idėja gražiausius šalies gamtos kampelius išsaugoti prieinamus visiems.

Kokią ateitį galima prognozuoti valstybės saugomoms teritorijoms?

Norai privatizuoti gražiausius kraštovaizdžius nedings, bus įvairių bandymų sistemą paversti neįgalia, pakovoti su jais teks visoms kartoms, bet tikiu, kad pavyks išsaugoti unikalias gyvybės rūšis, teritorijos autentiškumą ir patrauklumą.

Ateityje žmonės vis aštriau pajus viso to vertę, nes labai akivaizdžiai pamatys, kas atsitiko su nesaugomais vaizdingais kraštovaizdžiais. Čia atsiras itin subtilių paslaugų, traukiančių žmones ilsėtis ir šaltuoju metų laiku, didės tradicinių patiekalų ir amatų įvairovė, atsiras itin įmantrios infrastruktūros lankytojams, specialių priemonių gyvūnijai stebėti.

Jau šiandien dauguma turistų apklausose pažymi, kad juos labiausiai Lietuvoje žavi gamta. Tad ateityje, manau, vis labiau saugomos teritorijos taps šalies turizmo industrijos dalimi, savotišku eksporto produktu. Tikiu, kad saugomose teritorijose susiklostantys unikalūs gamtos ir žmogaus sugyvenimo būdai parodys kelią į kitokią civilizaciją, kurioje kuriama gyvenimo gerovė nepaliks po savimi negyvenamo mėnulio peizažo, kaip dabar daug kur atsitiko.


Šiame straipsnyje: Erlandas Paplauskisgamta

NAUJAUSI KOMENTARAI

strazdas

strazdas portretas
Jau ką moka, tai moka - liežuviu pamalt.

Kuklaid

Kuklaid portretas
Erlandas dedasi gamtos advokatu? O kur jo balsas, kai masiškai šniorinami brandūs medžiai, ištisos jų alėjos, miestų plaučiai? Už ES paramos milijonus žalioji gyvastis vardan gudreivų pasipinigavimo šalyje naikinama, o šis 'advokatas" FB postringauja, kad Grandpjūklininkų užmačios - tik į gera. Visažinis vidine savo ekologija,manau, yra atsilikėlis.

Nuomonė

Nuomonė portretas
Šitas apokėlis labai jau MG Bolticais atsiduoda, ne viena purvo vonia jų prašymų išpylė ant vietinių. Tikras brudas.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių