Buvusio ministro R.Palaičio žmona: maži mes ponai ir mūsų poreikiai nedideli

Jau keturis mėnesius Klaipėdos miesto savivaldybėje Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vedėja dirbanti Vilija Venckutė-Palaitienė teigia, kad mintis grįžti į gimtąją Klaipėdą jai ir jos sutuoktiniui kirbėjo jau kuris laikas. "Maži mes ponai ir mūsų poreikiai nedideli", – tikino moteris, pridurdama, kad politikos ir viešo gyvenimo jau gana. Dabar svarbiausia, lyg tam patarlėse minimam kalviui, kurti savo asmeninę laimę.

Gyvenimo variklis – smalsumas

– Beveik visur viešojoje erdvėje rašoma, jog gimėte uostamiestyje. Tai nėra visiška teisybė?

– Įdomus faktas. Nors save laikau tikra klaipėdiete, visą savo sąmoningą ir nesąmoningą gyvenimą praleidusia uostamiestyje, gimiau Kaune. Mano mama kilusi iš laikinosios sostinės – ten ji nuvyko, susilaukė manęs ir iš karto parsivežė atgal į Klaipėdą. Niekada nebandžiau mamos užspausti į kampą ir iškvosti, kodėl buvo nuspręsta būtent taip. Didžiausią dalį vaikystės praleidau vadinamajame Žvejybos uosto rajone. Beje, ten lankytoje tuometėje 15-oje vidurinėje mokykloje turėjome lotynų kalbos pamokas. Ir dabar, kai noriu išlieti pyktį, galiu drąsiai pasakyti: asinus asinorum in saecula saeculorum. Skamba įmantriai, bet reiškia – asilas per amžių amžius. Žmogaus neįžeidi, o emocijas išlieji.

– Turbūt nebuvote tipiškas savitą atspalvį turinčio rajono vaikas?

– Esu baigusi Klaipėdos vaikų dailės mokyklą. Turėjau galimybę mokslus tęsti ir E.Balsio menų gimnazijoje, tačiau man pasirodė, kad po 9 klasių išėjusi iš bendrojo lavinimo mokyklos labai apribočiau save. Nebetektų prisiliesti prie tiksliųjų mokslų, o tai mane paverstų tik meno ar humanitarinės srities žmogumi. Šalia pomėgio piešti, esu baigusi ir neakivaizdinę fizikų mokyklą. Tiesiog buvau smalsus žmogus. Toks likau ir iki šiol. Esu gimusi po Žuvies ženklu. Sako, tai – meniški žmonės, tačiau ir priešingos sferos dalykų mano gyvenime niekada netrūko. Ir dabar daug kas teigia, jog aš, kaip moteris, mąstau per daug techniškai.
Iššūkiai motyvuoja

– Veiklos ir pomėgių turėjote daug. Ar lengva buvo pasirinkti studijų kryptį?

– Manęs dažnai klausia, kodėl pradėjau eiti politikos keliu. Pasirinkimo galimybių buvo nemažai – galėjau pasukti meno kryptimi: buvau literatų konkurso laureatė, turėjau dailės mokyklos diplomą. Atestate buvo įrašyta ir rekomendacija rinktis tiksliuosius mokslus. Vieną dieną sėdėdavau su biologijos mokytoja, kitą – su chemijos. Dalyvaudavau visuose mokyklos renginiuose. Rinktis politiką apsisprendžiau dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, gyvenime dažnai kitiems palaikydavau kompaniją, o antra, peržiūrėjusi politologijos studijų programą, pamačiau, kad ji yra paties plačiausio profilio, kokį galima rasti Klaipėdos universitete.

– Noras imtis visko nedingo ir suaugus?

– Ne. Niekaip neatsikratau įpročio griebtis įvairių darbų. Neišlaikau pauzės, kai kas nors paklausia, kas atliks vieną ar kitą dalyką. Neištveriu tylos ir pasisiūlau pati. Apskritai save galiu vadinti užsispyrusia. Visada sau keldavau iššūkius – galėsiu susitvarkyti ar ne. Tai mane motyvuoja.
Paskaitos ir po paskaitų

– Kaip prisimenate politologijos studijas?

– Tada turėjome unikalią galimybę klausytis fantastiškų žmonių paskaitų. Tuo metu dėstęs Leonidas Donskis į universitetą kviesdavo visame pasaulyje žinomus lietuvių išeivius: Vytautą Kavolį, Aleksandrą Štromą, Algį Mickūną. Paskaitoje sėdėdavome didžiulėmis akimis ir nenorėdavome skirstytis. Su žmonėmis, kurie mums tuo metu atrodė tikros žvaigždės, praleisdavome daug laiko. Dieną – paskaitos, vakare – vėl paskaitos, tik neformalioje aplinkoje. Kartais iš nuovargio vos galvas nulaikydavome.

– Smalsumas studijų metu virto tikra aistra politikai?

– Viskas vyko natūraliai. Visa mūsų grupė buvo kupina entuziazmo. Seniau bendravome kitaip – buvo daugiau gyvo kontakto, viešo intereso, visuomeninio aktyvumo. Dabar, kaip paaiškėjo, mūsų realus gyvenimas yra socialiame tinkle "Facebook". Po paskaitų aktyviai dalyvaudavome diskusijose. Sukomės vienoje terpėje su žmonėmis, prijaučiančiais liberalizmui. Dauguma jų dėstė ir universitete. Bebendraujant, atsirado glaudesni ryšiai su Eugenijumi Gentvilu, Vytautu Valevičiumi, Vygantu Vareikiu, Arvydu Stasiuliu. Savaime užgimė ir dalykiniai santykiai su politika. Tačiau ilgą laiką veikiau šalia jos. Mano supratimu, partinio bilieto turėjimas nedaug ką keičia. Svarbu tai, kas tu esi ir ką galvoji. Tačiau vieną dieną E.Gentvilas ir Rimantas Ulevičius popieriuje padėjo savo parašus ir man pasakė – turėk sąžinės, tik tavo brūkštelėjimo betrūksta.
Požiūris į vertybes – svarbus

– Jaunatviškas maksimalizmas padėjo politikoje?

– Niekada nejaučiau poreikio būti viešumoje ir lipti ant "bačkos". Tačiau vyresni kolegos sakė: norime matyti tave savo rate, nes tu turi, ką pasakyti. Troškau ką nors nuveikti miesto labui. Man tai buvo artima. Gal tai senatvės požymis, tačiau laiką nuo 2000 iki 2007 m. atsimenu su didele nostalgija. Daugelį dalykų darydavome neklausdami apie pinigus ir negalvodami apie laiką. Mane vedė entuziazmas. Galvodavau, jei jaunas žmogus nieko nenori pakeisti, kas dar tai padarys?

– Kas lemia, jog vieni nori permainų, o kiti – lieka pasyvūs?

– Viskas. Pradedant gamta, baigiant aplinka. Nesu horoskopų propaguotoja, tačiau, bėgant metams, gali susisteminti tam tikrus žmonių tipus. Vieni gyvenime – natūraliai choleriški, kiti – flegmatiški. Labai svarbu ir tėvų auklėjimas bei šeimoje įskiepytos vertybės. Tiksliau, ne jos pačios, o požiūris į tai, kas tikra. Dabar, šnekėdama su jaunimu, matau, kad kiti nebeidentifikuoja savęs, kaip, pavyzdžiui, klaipėdiečio ar lietuvio.

– Uostamiestyje dėstėte Klaipėdos universitete, buvote tarybos narė bei Ugdymo ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė. Kodėl persikraustėte į sostinę?

– Mano vyras pasakytų, kad tapau meilės tremtine. Tačiau būta ir kitų priežasčių. Į Vilnių persikraustėme po vestuvių, 2006 m., tačiau akstinas pokyčiams tapo to meto Vidaus reikalų ministro Raimundo Šukio kreipimasis į mane. Tikra staigmena buvo, kai mano akyse griežtą įvaizdį turėjęs politikas Palangoje užsuko į mūsų namus ir pradėjo kabėti ne su vyru, o manimi. Pasiūlymas tapti jo patarėja buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ir žmogus buvo nepažįstamas, ir prašymas – netikėtas. Malonu, kad pasirinko mane.
Pakerėjo humoro jausmas

– Kaip susipažinote su savo vyru Raimundu Palaičiu?

– Iki santuokos mes buvome pažįstami apie dešimtmetį, kontaktai nebuvo dažni, tad vienas kitu labiau net ir nesidomėjome – kiekvienas turėjome savo gyvenimus. Susidomėjimas atsirado pasikeitus situacijai vyro gyvenime, na, o rodomas dėmesys privertė ir mane kitaip pažvelgti į jį. Apskritai aš žaviuosi žmonėmis – tarp jų ir vyrais – kurie turi gerą humoro jausmą, yra stiprios asmenybės. Raimundas visas šitas savybes turėjo ir turi. Be to, visuomenė apie mano vyrą žino tik tiek, kad jis matematikas, buvęs Palangos meras bei ministras. Tačiau jis seniau buvo ir didžėjus, vedęs vakarėlius tuometėje "plaščiatkėje". Jam nesvetima ir hipio natūra.

– Ar amžiaus skirtumas niekada negąsdino?

– Metai yra mūsų galvose. Aš apie tai negalvoju. Sakoma, kad gamtoje laikas neegzistuoja. Turbūt dažnam yra tekę sutikti 18-metį, kuris elgiasi kaip 50-metis arba, atvirkščiai, labai jaunatvišką pagyvenusį asmenį. Manau, kad gyvendami kartu du žmonės intuityviai "išsiskaičiuoja" amžiaus vidurkį, iki kurio vienas sensteli, o kitas pajaunėja.

– Jūsų vyro pasiekimai politikoje jums netrukdė?

– Antraščių apie save esu skaičiusi visokių. Esą per pažintis gaudavau postus. Laikui bėgant, į kalbas nebekreipi dėmesio, tačiau tai nėra smagu. Juk gyvenu normalų visuomeninį gyvenimą, turiu artimuosius, kurie skaito laikraščius. Tačiau niekam nesiruošiu aiškinti, jog visi mano pasiekimai – ne už gražias akis. Prisipažinsiu, nėra malonu, kai apie žmogų sprendžiama pagal jo pavardę. Juokaudama sakau: jei reikia pasisakyti, kas aš, prisistatau, kaip Venckutė minus Palaitienė. Manau, kad pagrindiniai mano darbai buvo nuveikti man dar nesusituokus. Tačiau jokiu būdu nesmerkiu žmonių, kad ir kaip jie elgtųsi. Viskas priklauso nuo požiūrio. Galima žiūrėti į dangų ir matyti žvaigždes arba žvelgti į žemę ir pastebėti tik balas. Aš žiūriu į dangų.

Darbas – stimulas grįžti

– Kodėl apsisprendėte sugrįžti į gimtąjį miestą?

– Į Klaipėdą persikraustėme, nes pamačiau, kad vyras nekantrauja grįžti. Abiem nebesinorėjo viešumos. Savąjį poreikį jau patenkinau. Supratau, kad politikoje man nepriimtina kitam kabinti makaronus. Jei kažkas kreipiasi į mane, sunku per save perlipti ir linksint galvą sakyti tai, ką žmogus nori išgirsti. Nekokia iš manęs politikė tiems, kurie tiki pasakomis, kad vos atėjus į valdžią įvyks stebuklai. Be to, žinojau, jei laimėsiu konkursą į Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vedėjos postą Klaipėdos savivaldybėje, bus pretekstas grįžti.

– Kokia pasirodė Klaipėda po triukšmingo Vilniaus?

– Čia viskas – labai gerai, nors į gimtinę esame sugrįžę tik keturis mėnesius. Dabar mes bandome pabaigti įsirengti namą ir jaukiai įsikurti. O uostamiestyje pasigendu vieno dalyko – centre man trūksta šviežių daržovių pasirinkimo. Plastikinis pomidoras ar vinims kalti tinkamas avokadas daug džiugesio neatneša. Turbūt reikia savo darželio.

Vizitinė kortelė

Gimė 1975 m. kovo 20 d. Kaune.
1993 m. sidabro medaliu baigė Klaipėdos 15-ąją vidurinę mokyklą.
1997 m. Klaipėdos universitete įgijo politikos mokslų bakalauro kvalifikacinį laipsnį.
1999 m. Klaipėdos universitete apsigynė politikos mokslų magistro diplomą.
Nuo 2001 iki 2010 m. dėstė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedroje.
Nuo 2003 iki 2007 m. ėjo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narės pareigas bei buvo Ugdymo ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė.
Nuo 2006 iki 2007 m. – vidaus reikalų ministro R.Šukio patarėja.
Nuo 2007 iki 2008 m. – vidaus reikalų ministro Regimanto Čiupailos patarėja.
Nuo 2009 iki 2010 m. – Seimo nario Artūro Zuoko patarėja.
Nuo 2010 iki 2011 m. – Vilniaus miesto mero Raimundo Aleknos patarėja.
Nuo 2013 m. dirba Klaipėdos savivaldybės Informavimo ir e. paslaugų skyriaus vedėja.
2006 m. ištekėjo už R.Palaičio.