Bibliotekininkė nėra pelenė

Bijodavo pavėluoti grąžinti knygą

– Visuomenėje susiformavęs bibliotekininkės įvaizdis – pilkos, neišvaizdžios, neretai piktos. Ar jūsų, tokios išskirtinės moters, tai netrikdo?

– Tikrai nesigailiu pasirinkusi šią profesiją, tai yra darbas, kuriame jaučiuosi gerai. Kai buvau jauna, jaučiau tą slegiantį požiūrį į bibliotekininkes. Atrodo, kad bibliotekininkės yra beformės, vilki pilku megztiniu, nešioja storus akinius, plaukai susukti į kuodelį. Niekada neskaitau žurnalo "Cosmopolitan", bet kartą atsiverčiau ir būtent toje vietoje, kur moterys buvo raginamos nebūti nepastebimos, kaip bibliotekininkės. Tikrai taip nėra, bibliotekoje dirbančios moterys tokios nėra.

– Bet bibliotekininkių įvaizdis susijęs ir su amžinu nepasitenkinimu bei pykčiu.

– Prisimenu savo vaikystę, kai vienas didžiausių siaubų būdavo atnešti knygą bent diena vėliau, nei buvo nurodyta. Pati neidavau, siųsdavau brolį, jis sakydavo, kad irgi bijo, ir kviesdavo eiti drauge. Jausdavomės kaip didžiausi nusikaltėliai. Dabar viskas kitaip.

– Kaip jums atėjo į galvą studijuoti bibliotekininkystę?

– Turbūt iš to kuklumo, nepasitikėjau savimi, nors gerai mokiausi, buvau gal antra klasėje. Didžioji ir slaptoji svajonė buvo mokytis kostiumo dizaino, bet ta svajonė atrodė visiškai nereali. Net į bibliotekininkystę stojo keturi į vieną vietą. Mano auklėtojas Marijus Šidlauskas pastūmėjo mane rinktis šią specialybę. Pradžioje man siaubingai nepatiko mokytis, metus laukiau, kol mane išmes, o įdomumas atsirado tik trečiame kurse. Todėl labai stebiuosi dabartinių jaunų žmonių pasitikėjimu savimi ir drąsa, kai niekada nepiešę jaunuoliai siekia studijuoti menus. To niekaip nesuprantu.

Su benamiu dalijasi obuoliais

– Ar yra kada koks blogas žmogus atėjęs į biblioteką?

– Yra visokių žmonių, juk visai netoli veikia nakvynės namai. Benamiai į biblioteką plūsta, kai spusteli šalčiai ir ypač šeštadieniais. Jiems reikia ne knygų, o interneto. Benamiai įsigyja skaitytojo bilietą ir ateina. Bibliotekos lankymo taisyklėse nėra parašyta, kad negalima dvokti. Pradžioje nepasitenkinimą bjauriu tvaiku bandome rodyti visokiais ženklais, atidarinėjame langus, burbame: "Kas čia taip smirdi?" Benamis taip pat pradeda žvalgytis ir aiškinti, kad ir jam kažkas dvokia. Tada tenka tiesiog susitaikyti su situacija. Iš tiesų gaila tokių žmonių. Vienas benamis vyras yra švarus ir lankosi, ko gero, visose miesto bibliotekose. Tokį žmogų ir obuoliu ar sausainiu pavaišiname.

– Kažin ar įmanoma išvengti tokių lankytojų?

– Pas mus jų nėra labai daug. Kitose bibliotekose jų kur kas daugiau. Prieš daug metų lankiausi Kopenhagoje, Nacionalinėje bibliotekoje. Tai buvo mano pirma kelionė į užsienio biblioteką. Užėjau į tualetą ir pastėrau – ilgaplaukis, violetine spalva nusidažęs plaukus benamis moterų tualete plovė savo gaurus kriauklėje. Jis mane pradėjo raminti, prašė nesijaudinti, tikino, kad tuoj susitvarkys ir išeis. Darbuotojos paskui pasakojo, kad jie turi tokią problemą, benamiai ateina ne tik pasėdėti, bet ir praustis. Tai buvo prieš porą dešimčių metų. Jie – taip pat žmonės, tik būtų gerai, kad jie būtų geranoriški.

Baiminasi tuščios salės

– Kuo jūsų skyrius skiriasi nuo kitų bibliotekos padalinių?

– Mūsų bibliotekos skyrius yra specifinis, čia nėra grožinės literatūros, lankosi studentai, meno žmonės. Tai yra savotiška bendruomenė, daugelį pažįstame. Esu dėkinga darbui už tai, kad leidžia man pažinti tiek daug įdomių žmonių. Dalis lankytojų ateina vien tik pažiūrėti parodų, tiesa, galėtų užsukti daugiau. Neseniai pas mus buvo eksponuojami Stasio Krasausko darbai, keista, bet jų pažiūrėti atėjo ne tiek daug žmonių, kaip tikėjausi. Skambinau į E.Balsio menų gimnaziją, A.Brako meno mokyklą, kviečiau atvežti vaikus, bet nesulaukiau reakcijos.

– Pas jus nuolat vyksta dailės parodos. Ar yra tekę kada nors pasigesti kokio paveikslo?

– Iki šiol nieko panašaus neatsitiko. Tiesa, kartą buvo kuriozinė situacija. Viena menininkė parsivežė visus darbus namo ir vieno pasigedo. Kilo baisi panika, žinia pasiekė ir policiją, o, pasirodo, paveikslas liko mašinos bagažinėje. Mums tai buvo pamoka, po to registruodavome visus.

– Neretą vakarą J.Janonio gatve skubantys praeiviai mato pilną bibliotekos salę lankytojų, čia nuolat kas nors vyksta. Kaip sekasi prisikviesti žmonių?

– Naivu būtų manyti, kad užtenka paskelbti apie renginį žinutę laikraštyje. Daugybė vyresnių žmonių nesinaudoja kompiuteriais, negauna laikraščių. Pažįstame mūsų skaitytojus ir žinome, kuris renginys kuriam galėtų patikti. Todėl kaskart pati skambinu ir kviečiu asmeniškai ar siunčiu trumpąsias žinutes. Dažnai skambinu savo literatūros mokytojai, vyresniems draugams. Labai bijau tokios situacijos, kaip kartais būna nuostabiuose koncertuose, kurių pasiklausyti ateina vos keli žmonės.