Žydinčios erdvės, arba Pažado išpildymas

Sustabdytas grožis

Ši paroda – prieš metus menininkės duotas pažadas artimiesiems. Tada per sūnaus Tado Dromanto tapybos parodos atidarymą paprovokuota kada nors šioje galerijoje eksponuoti savo tapybą Onutė lengvabūdiškai sutiko. Matyt, kaip Eglė žalčių karalienė negalvodama, kad reikės žodį tesėti. Laikas pralėkė greitai, ir pažadų išsipildymo valanda atėjo, kaip visada, akimirksniu ir ne visai laiku. Bet gal kaip tik tada, kai gyvenimas užgula visu sunkumu, kiekviena kūrybai pavogta valandėlė yra pati saldžiausia, ir prilygsta meditacijai.

Onos „Žydinčiose erdvėse“, kaip Rabindranato Tagorės poezijoje, skleidžiasi magnolijų ir neužmirštuolių žiedai, ant pirmųjų rudens šalnų pakąstų raudonų stiebelių noksta sodriai mėlynos vynuogės, pasislėpę lapijoje jaukiai burkuoja purpleliai. Ir čia visai ne Toskanos peizažai iš Bernardo Bertolucci filmų – visą paveiksluose sutilpusį grožį autorė randa senoje tėvų sodyboje ir savo kūrybinių dirbtuvių balkone, pačioje Klaipėdos senamiesčio širdyje. Tik strelicija į paveikslą nužengė iš kažkokios egzotiškos šalies – įmantrų žiedą tapytojai padovanojo, ir Onutė panoro sustabdyti to žiedo žydėjimą savo drobėje. Reikėjo skubėti – eksponatas netvarus, vystantis. Šis žiedas – vienintelis ryškus, dominuojantis akcentas visoje parodoje.

Visai kaip gamtoje

Kituose paveiksluose spalvos santūrios, ramios. Kartais atrodo, kad konkrečios spalvos lyg ir visai nėra – tik daugybė jos tonų ir pustonių, harmoningai susiliejančių į vieną drobę. Visai kaip gamtoje, kuri yra geriausia mokytoja. Ir ypač šiuo laikotarpiu, kai tapytoją užvaldė prašmatnusis secesinės tapybos stilius, kurio dominantė – augaliniai motyvai, įmantrios lenktos formos, grakštumas.

Gal koks nors rimtas meno kritikas papriekaištautų, kad tapyti gėles neprofesionalu, „ne lygis“, kad gėlės – tai tik dekoracija. Bet tam, kas nori tapyti grožį, anot R.Tagorės, geresnio pasirinkimo nėra, nes gėlės – tai pats charakteringiausias, greičiausiai pastebimas grožio pasireiškimas gamtoje. Jos siunčia į pasaulį jau nebegrįžtančius pas jas kvapus, dejuoja ir kvėpuoja, renka rasą ir panardina sielą svajonėse. Onos ištapytoje augmenijoje kaip niekur kitur apčiuopiamas formų grakštumas, banguojančių, lakių linijų ritmas, laiko ir emocijų kaita. Kiekvienas tapytojos paveikslas – lyg sena freska ar renesanso gobeleno fragmentas. Tai nestebina, nes O.Dromantienės tapyboje yra monumentalumo. Ir tai neatsirado šiaip sau.

Įskiepis – iš vaikystės

Tapytojos diplominis darbas baigiant Kauno dailės mokyklą, tuomet vadinamą „Pelėdų kalnu“, buvo ištapyta 3 x 6 metrų siena vienoje vidurinėje mokykloje. Kita ištapyta siena liko vaikų darželyje.

„Turbūt todėl ir šiandien kūrybai mėgstu rinktis didesnius formatus, o kai pamatau gražią ir tinkamą tapybai sieną, pagalvoju, koks didelis malonumas būtų ją ištapyti“, – juokėsi Ona.

Tapytojos grožio suvokimas ir pirmosios estetikos pamokos atėjo iš vaikystės. „Mano tėvelis buvo romantikas. Jis kiekvieną vakarą man deklamuodavo eilėraščius, sekdavo pasakas, ir visa tai darydavo mintinai. Tik vėliau supratau, kad jis tas pasakas dar pats ir sukurdavo. Jis paryčiais pažadindavo, kad pamatyčiau, kaip rytą saulei tekant arkliai „skrenda” per rūką“, – prisimena Onutė. Gavus tokį įskiepį nesunku buvo pačiai toliau ieškoti kūrybinio kelio, savojo braižo. Tapytoja iki šiol negali pasakyti, koks jis. Jos įsitikinimu, save tobulinti reikia kasdien. Tai amžinas ir niekada nesibaigiantis procesas.

Paroda veiks iki birželio 28-osios.