V. Lukočiaus kasdienybė: tą patį vakarą „Eurovizijos“ finale ir miuzikle „Veronika“

„Man tai kasdienybės paįvairinimo forma – smagi, įdomi, - juokėsi po „Veronikos“ repeticijos teatro koridoriuose pagautas ir paklaustas, ką randa „Eurovizijoje“ žinomas dirigentas, - seku mūsų atlikėjų pasirodymus, tobulėjimą arba nuėjimą į šoną. Tai paįvairina mano gyvenimą, tai muzika – tik kita forma“.

Pats ne viename televizijos projekte dalyvavęs muzikas tikina, kad televizija turi daug privalumų – kai kuriems atlikėjams ji tampa tramplinu į pripažinimą.  Anot jo, kartais net nesvarbu ar užimama prizinė vieta, pavyzdžiui, jei tokio šou kaip „Eurovizija“ dalyvis pasižymi išskirtiniais duomenimis – jo pasirodymas plačiai auditorijai yra savaime sėkmė.

Klausiamas apie sėkmės receptą, kuriuo galėtų pasinaudoti populiarumo ir pripažinimo siekiantys atlikėjai ,V. Lukočius minėjo, jog vieno tokio nėra, „turi būti išraiškingas emocionalus, išsiskiriantis pasirodymas, ypatingai ryškus ar ypatingai kitoks. Bendros sėkmės sąlygos – individualumas, unikalumas, emocionalumas, vokalas“.

Dirigento nuomone, televizija jau pasisėmė, ką buvo galima pasisemti iš teatro, „tik viską sukoncentruoja į kelias minutes, juk tai tas pats teatras – tik didelis greitis, kaita, kontrastai, trumpametražė forma. Kai vyksta dvejų valandų spektaklis negali jame sutalpinti daug hitų – jie paskęs, - tuo tarpu teatras, V. Lukočiaus nuomone, turi ką nusižiūrėti nuo televizijos, -  Teatras iš televizijos gali pasimokyti kaip pritraukti žmonių mases, kaip pasiekti tokį didelį žiūrimumą“.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre penktadienį V. Lukočius diriguos jam ypatingą spektaklį. Pagal Antanto Vienuolio „Paskenduolę“ pastatytas miuziklas (Birutės Mar libretas ir Giedriaus Kuprevičiaus muzika) jam buvo pirmoji pažintis su muzikiniu teatru, „man „Veronika“ palieka eklektišką pojūtį. Šiame miuzikle daug neapibrėtumo, triukšmo, kuris išsiriša į harmoniją. Jo išvada, kad nesvarbu, ką apie tave galvoja kiti, kaip tave smerkia – žmogus visada lieki pats su savimi ir savo stiprybe priimti gyvenimo sprendimus – nekreipti dėmesio arba pasitraukti“, - kalbėjo dirigentas.

Anot jo, šis miuziklas leis visai kitu kampu pamatyti ir suprasti klasika tapusią „Paskenduolę“, „visi pažįsta šį kūrinį, bet miuzikle jis įgauna emocinius stipriklius: muziką, šokį, kostiumus, scenografiją. Visa tai suteikia naujus rakursus, apie kuriuos net pats A. Vienuolis negalvojo. Juk tai buvo buitinė istorija iš kaimo, o scenoje ji įgavo sakralumo. Nepaisant visko, Veronika lieka tyra. Gal šis miuziklas bus paskata susimąstyti apie save, savo aplinką“, - svarstė V. Lukočius.

Lapenrantos miesto (Suomija) simfoniniam orkestrui nuo 2016 m pradžios vadovaujantis V. Lukočius mano, kad nepaisant pasikeitusios visuomenės sąrangos, požiūrio į daugelį vertybių, „Veronikos“ problematika išlieka aktuali ir šiandieniam žmogui, „visuomenė išlaisvėjo, gal net išpaleistuvėjo. Jei prieš šimtą metų pavainikiai ar skyrybos buvo netoleruojama, dabar tai yra norma, apie tai kalbama, rašoma. Mes nukrypstame nuo šeimos institucijos vertybių, kurios buvo aktualios A. Vienuolio laikais. Nors yra šeimų, kuriose pažiūros ir nepasikeitė“.

Specialiai Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui G. Kuprevičiaus parašytą miuziklą „Veronika“ kūrė režisierius Jonas Vaitkus, dirigentas Vytautas Lukočius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografė Agnija Šeiko.