Tapytojas A. Garjonas: negaliu savęs įveikti (interviu)

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje (J.Janonio g. 9) iki gruodžio vidurio veikia Antano Garjono tapybos paroda „Derlius“.

Renkantis parodos pavadinimą autoriui nekilo jokių dvejonių. Pastarieji metai Antanui, kaip reta, derlingi. Šioji paroda – jau trečioji personalinė šiemet. Viena surengta Kretingos kultūros centre, kita – Plungės Oginskių rūmuose. Trečioji – ypatingai brandi. Sodrus rudeniškas koloritas, judesio ekspresija, įgimtas gamtos pojūtis, saikingai atviras ir nuoširdus vidinio emocinio pasaulio perteikimas – visa tai įvaizdijo tapytojo tautinį tapatumą. A.Garjonas neslepia, kad be tapybos gyventi jau negalėtų.

Turėjo gerą mokytoją

Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba? Gal potraukį piešti paveldėjote?

– Kaime prabėgusi vaikystė paliko gražių atsiminimų. Prisimenu vasaras, kai sausas, šiltas vėjas pakeldavo dulkių sūkurius, o mes, vaikai, bėgdavome iš paskos ir gaudydavome juos. Mano kaimas – Kurmaičiai, Kretingos rajone. Ten gimiau ir augau. Nei tėvai, nei seneliai nebuvo linkę į menus. Jie – tikri žemdirbiai. Man vienam tenka meno skonį pajusti.

Eiti dailės link pradėjau penktoje klasėje. Istorijos, piešimo ir kitų dalykų mokytojas Virgilijus Burba mokykloje subūrė dailės būrelį. Iš pradžių būrelyje buvo daugiau nei dešimt vaikų. Praėjus porai mėnesių likome tik mudu – mokytojas ir aš.

Neužmiršau pirmojo rimto savo kūrybinio bandymo: mokytojas atnešė medinę klumpę ir liepė ją nupiešti. Toks buvo pirmas, mano supratimu, rimtas piešinys. Paskui piešiau puodus ir kitus rakandus. Neturėjau kur pasižiūrėti, palyginti – viskas, ką mokytojas aiškindavo, buvo nauja ir labai įdomu, o aš stengiausi mokytis iš savo klaidų. Tai tokia toji pradžia.

Bet meno pasaulio pažinimas vien mokykla neužsibaigė? Dailę studijavote toliau?

– Baigęs mokyklą įstojau į tuometį Telšių taikomosios dailės technikumą. Po stojamųjų egzaminų priėmimo komisija manęs paklausė, kokios specialybės norėčiau mokytis. Aš jiems sakiau, kad piešimo ir tapybos. Jie nusprendė, kad būsiu „metalistas“ – buvau nukreiptas į Telšių taikomosios dailės technikumo Metalo skyrių.

Visų pojūčių šaltinis

Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be tapybos?

– Kartais į galvą ateina minčių, kad reikėtų mesti tą tapybą – ir šeimai būtų geriau, ir man ramiau. Bet negaliu savęs įveikti, net nepajuntu, kaip vėl stoviu prie molberto ir geriu pažįstamą aliejinių dažų kvapą. Be tapybos man viskas tuščia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Adele

Adele portretas
Nuostabu, malonu skaityti!
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių