A. Šeduikienė: laimė lengva nebūna

Rinktųsi kitokį kelią

– Iš kur esate kilusi?

– Gimiau Marijampolėje 1943 m. per Jurgines. Į Palangą gyventi su tėveliais atvažiavome, kai man buvo šešeri. Mano tėtis – žemaitis, o mama – suvalkietė. Po gyvenimo audrų atsikrausčiau ir aš su šeima gyventi čia, į tėvelių namus. Šitą namą jie labai ilgai statė. Kol vyko statybos, mes gyvenome kitoje vietoje, Palangos pakraštyje. Kai lankiau baigiamąją vidurinės mokyklos klasę, įsikėlėme į šitą namą. Man leido pasirinkti kambarį, patį gražiausią antrame aukšte su balkonu. O po vidurinės išvažiavau mokytis į J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą.

– Turite keturis vaikus, devynis anūkus, o jūs pati gausioje šeimoje užaugote?

– Esu vienturtė. Mano tėveliai susituokė būdami vyresnio amžiaus, niekada nedrįsau ar neradau progos mamytės paklausti, kodėl neturiu brolių ar seserų. Bet man kažkaip tos draugijos ir netrūko, nuo to laiko iki dabar labai vertinu ramybę ir vienatvę. Bet štai mano pačios šeimoje keturi vaikai užaugo. Mano tėvelių šeima buvo labai darni ir vieninga. Mane supo didelė jų meilė, ypač tėvelio.

– Kodėl apsisprendėte mokytis muzikos?

– Palangoje muzikos mokyklą atidarė, kai aš buvau 9 klasėje. Nepamenu, kas mane tada paragino stoti į muzikos mokyklą. O po vidurinės mano fortepijono mokytojas patarė tęsti muzikos studijas. Taip ir patekau į J.Tallat-Kelpšos mokyklą. Tačiau pagal mano vidinę struktūrą, kaip dabar suprantu, man būtų labiau tikusi kitokia specialybė. Jei reikėtų rinktis dabar, rinkčiausi filosofiją, teologiją, psichologiją.

Jaunystės išbandymai

– Kaip susipažinote su savo vyru Alvydu?

– Susipažinome Vilniuje, kartu mokėmės J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, buvome bendramoksliai, jis atėjo į antrą kursą po vidurinės ir po kelerių metų darbo Žąslių kultūros namuose. Jis buvo labai aktyvus, mėgo organizuoti visokius renginius. Dar prisidėjo vienas dėstytojas, kuris buvo visų mūsų labai mylimas. Buvo rengiami mokyklos festivaliai, kas savaitę leisdavo sienlaikraštį "Polėkio akordai". Pamenu, visa mūsų mokyklos bendruomenė kiekvieną pirmadienį laukdavo naujo numerio.

– O kaip prasidėjo pogrindinė antitarybinė veikla?

– Mano vyras su artimu bičiuliu Jonu Volungevičiumi buvo viso to iniciatoriai. Jie abu buvo iš labai patriotiškų šeimų. Alvydas augo gausioje lietuviškoje ir religingoje šeimoje. Jo tėveliai buvo didelės tolerancijos pavyzdys. Vėliau prie tos jų veiklos kažkiek prisidėjau ir aš. Nebuvau taip idėjiškai nusiteikusi ir ėjau tik dėl draugystės. Nujaučiau, kas už tai gresia, kai jie man atskleidė, ką ketina daryti. Pradžioje man visa tai buvo tarsi primesta iš šalies. Suvokimas, kodėl jie tai daro, atėjo vėliau – per Alvydo asmenybę, jo kančias Mordovijos lageryje.

– Ar pamenate tą dieną, kai jį areštavo?

– Taip, aš tada laukiausi, buvo likęs gal mėnuo iki vyriausio sūnaus Alvydo gimimo. Nors, pamenu, dar iki jo arešto ir pati nešiau antitarybinius atsišaukimus į Tauro kalno studentų bendrabutį. Mano vyrą suėmė ir išsivedė iš paskaitų konservatorijoje (dabar Meno akademija). Po to buvo krata namuose, bet aš nejaučiau nei baimės, nei pykčio tiems žmonėms.

– Saugumiečiai jūsų neišleido iš akių iki pat gimdymo, jie jūsų nesulaikė, bet kažkodėl bijojo?

– Taip, du saugumo žmonės su manimi važiavo net greitosios pagalbos mašinoje, kai vykau į ligoninę gimdyti. Suprantu jų poziciją, aš šiaip ar taip figūravau toje byloje. Jie veikiausiai turėjo sekti viską iki galo, o gal mano nėštumas fiktyvus?

Motinos ir žmonos pozicija

– Kada jūsų vyras pamatė pirmagimį, juk buvo suimtas, kai pagimdėte?

– Mes su juo pasimatėme teismo salėje, sūnui buvo keturios savaitės. Nenorėjau kūdikio neštis į teismo salę, bet tėvai ir artimieji įkalbėjo, kad teisėjai, pamatę vaiką, gal visai nenuteis ar vyrui skirs mažesnę bausmę. Bet teismas buvo parodomasis, žmonių buvo labai daug, mūsų mažylis nieko nesugraudino ir vyrui skyrė net 5 metus lagerio. Teisme jautėsi įtampa ir tarp teisėjų. Vėliau mus pasiekė informacija, jog nubaudė nepelnytai didele bausme, esą tam, kad jaunimui būtų pamoka. Tiesa, po nuosprendžio paskelbimo man leido prie vyro prieiti, bet mes nespėjome pasikalbėti.