S. Bernotaitė: geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes

Sandra yra išleidusi novelių rinkinį „Gaisras“, romanus „Katė, kurios reikėjo“ ir „Dioniso barzda“, studiją „Laisvojo rašymo elementai“, rašo publicistiką aktualiomis ir jai rūpimomis temomis, veda rašymo seminarus.

Kas užkuria vaizduotę

– Grįžti pusmečiui į Lietuvą, prie savo šaknų, nors visada buvai čia matoma ir skaitoma, tačiau būti kūnu ir būti mintimis yra du skirtingi buvimo būdai. Ar gali pasidalyti, ką ketini tyrinėti, būdama gimtinėje? Koks laukas šiuo metu tave domina?

– Kai grįždavau tik dviem savaitėms ar mėnesiui, išvykdavau su tokiu jausmu, kad kažko nespėjau, kad visą laiką skubėjau siurbti į save įspūdžius, bet negalėjau sau leisti ramiai nusėsti, užsidaryti nuo žmonių ir skaityti ar rašyti. Visą laiką kažkur bėgau, kažką tvarkiau, o norėjosi tiesiog pagyventi Lietuvoje. Tada atėjo tokia aiški nuojauta, kad reikia atvykti ilgam. Tiesiog reikia įsikurti čia namus. Jokių pasiteisinimų. Kai viduje apsisprendžiau, staiga atsirado ir darbų, kurie kvietė. Štai ir atvykau.

Pernai Kaune dešimt dienų rinkau medžiagą savo naujam romanui, bet tai buvo tik punktyro nusižymėjimas. Šiemet suplanavau Kaune praleisti tris mėnesius ir išplėsti tuos savo pernykščius atradimus, juos vėl išgyventi, svetimą istoriją paversti sava. O mano tyrinėjimų laukas gana platus – tai ir tarpukario Lietuvos gyvensena, ir klausimas apie rašymo paskirtį, ir šiandieniai kaltės, gėdos, skolos kompleksai lietuvių kolektyvinėje sąmonėje, taip pat feminizmas... Čia gyvendama rašysiu publicistiką tomis temomis.

– Išvardijai temas mūsų pokalbiui. Pirmoji – tarpukario Lietuva, labiausiai turbūt Kaunas. Ketini pagyventi Kaune ir patirti miestą. Kas tave labiausiai domina: XX a. pirmos pusės modernistinė architektūra, politikų ir menininkų asmenybės, moterų likimai, europinio miesto gimtis ir transformacijos – iš carinės Rusijos provincijos iki mažojo Paryžiaus? Labai įdomu, kas buvo tas pirmasis kabliukas, kuris tave užkabino ir truktelėjo Kauno link?

– Mažasis Paryžius! Kaip galima neužsikabinti vien jau už tokio dalyko? Apie tarpukario kauniečių bohemą, debošus ir kitus ekscesus išgirdau dar studijuodama aktorystę. Dėstytoja pasakodavo, kaip Laisvės alėjos viduriu lėtai vaikštinėdavo ponas su cilindrine skrybėle, mojuodamas lazdele su baltu bumbulu, o ant jo piršto – žiedas su milžiniška akimi... Jei nepainioju, taip žmonėse rodėsi režisierius Antanas Sutkus, įkūręs satyriškąjį „Vilkolakio“ teatrą. O jeigu ir painioju, tai nieko tokio, nes taip ir kuriamos legendos su pusiau mitologiniais personažais...

Įdėmiau pažvelgti į tą nepaprastai reikšmingą mūsų šaliai laiką ir vietą privertė susidomėjimas viena persona. Kadangi toji persona moteriškos lyties, tai mane, žinoma, neišvengiamai atvedė prie moterų likimų klausimo. Ypač – moterų menininkių. Kai supratau, ką tyrinėju, tarsi apčiuopiau aukso gyslą ir iš dangaus ėmė byrėti dovanos – laimingi sutapimai. Nuo tol sutinku žmonių, kurie man dovanoja knygas, siunčia nuorodas ir pasakoja istorijas apie tarpukario Kauną. Muziejuje būtinai išlenda gidė ir skiria man vienai kelias valandas, bešnekučiuodamos mes panyrame į kitą pasaulį. Gatvėse sutinku savo personažų prototipus, nugirstu dialogus, kurie galėtų skambėti ir romano aplinkybėse...

Pernai Melburne turėjau progą susitikti ponią Elzą, kuri vadinamais Smetonos laikais buvo labai jauna mergina. Vien ką reiškia paliesti šviesų, europietišką žmogų, kuris paauglystėje vaikščiojo po Kauną (nors ji gimusi Klaipėdoje), su mama keliavo po Europą, skaitė tuomečius laikraščius, klausėsi radijo, sutiko gatvėje Lietuvos įžymybes... Mane tai pribloškė! Kokia laimė, kad spėjome susitikti, nes, deja, neilgai trukus nuo mūsų susipažinimo ponia Elza mirė.

Tai štai ponia Elza teigė, jog lietuvėms nereikėjo feminizmo, nes jos ir taip buvo stiprios, laisvos ir darė tai, ką norėjo. Kad ir kaip man norėtųsi tuo tikėti – pačios ponios elgesys ir sėkminga karjera būtų įrodymas, kad jos žodžiai tiesa – kiti ženklai rodo, kad nebuvo viskas taip jau gerai, nebuvo moterų teisės lygios su vyrų teisėmis. Na, bet gal nebuvo ir labai blogai.

Kaip sakoma, visas velnias detalėse. Tad ir renkant medžiagą apie to laikmečio personalijas – daugiausia menininkų, bet nemažai jų buvo ir politiškai angažuoti, – ieškau smulkmenų, kurios užkurtų vaizduotę. Pavyzdžiui, koks buvo mėgstamiausias Prezidento Smetonos patiekalas? Šito manęs paklausė muziejaus gidė. Spėliojau, spėliojau, ką jis anais laikais galėjo mėgti, ir tikrai nebūčiau atspėjusi, kad... rūgusį pieną su bulvėmis. Betgi tai logiška, nes jis buvo iš vargingos kaimiečių šeimos.

Rašymas – terapinis ir kūrybinis

– Galvoju apie tavo sutiktą ponią Elzą, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą. Tikiu, kad ji tave globoja ir laimina knygos rašymą. Ką manai apie sielos mirtį?

– Mano supratimas, kas tai yra siela ir kas yra nemirtingumas arba sielos mirtis, – ne per religinę prizmę. Siela man yra toks dalykas, kuriam rastis reikia kito žmogaus. Negali būti vienas, atsiskyręs nuo viso pasaulio, ir labai šviesios sielos, dvasingas. Dvasingumas reiškiasi per santykį, per darbus, per bendravimą, per tuos prisilietimus, kurių kartais ieškome, o kartais – bijome. Man regis, esu sutikusi žeme dar vaikščiojančių, bet jau mirusias sielas savyje nešiojančių žmonių. Mirusias arba dar negimusias sielas. Nemirtingumą reikia užsidirbti. Tikiu, kad po savo mirties gyvename kituose. Savo vaikuose, jei tokių turime, arba žmonėse, kuriuos sutikę palietėme giliai. Susitikti galima ir netiesiogiai, ne fiziškai, o per savo pagimdytas mintis, per meną, per knygas, pavyzdžiui. Čia visai tinka sielos metafora – nes tai juk graži metafora, kurią kiekvienas gali suprasti kiek skirtingai, pasirinkęs vis kitokią jos reikšmę.