Prūsų dykumos dainius

Juristo pašaukimas – poezija

Gimti XIX a. pabaigoje Karaliaučiuje pasiturinčioje šeimoje buvo didžiulė laimė.

Galimybė mėgautis gyvenimu teko nuostabiame karalių mieste, kuriame klestėjo menai ir kūrėjai, buitis neslėgė ir pragyvenimu rūpintis ne itin tereikėjo.

Tokia laimė teko turtingo žydų pirklio Heymanno sūnui Walteriui (1882–1915).

Jis gavo teisininko išsilavinimą, bet romantiškos natūros jaunuolis buvo linkęs į menus, kaip ir jo jaunėlis brolis Werneris Richardas (1896–1961) – miuziklo žanro vokiečių kine pradininkas, populiarios estradinės bei rimtos simfoninės muzikos kūrėjas.

O Walteris pašaukimą rado ne advokatūroje, bet – poezijoje.

Ir didžioji jo meilė tapo Nida arba prūsiškoji Sachara, taip civilizacijos nepaliestą Kuršių nerijos gyvenvietę vadino vokiečių dailininkai, poetai ir prozininkai, vėliau susibūrę į Nidos menininkų koloniją.

Kūrėjai atsigręžė į gamtą

XIX a. pabaigoje Nidą staiga atrado Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir studentai.

Apie 1888 m. iš Gumbinės kilęs tapytojas ir poetas Heinrichas Krügeris į Nidą pakvietė Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinį Ernstą Bischoff-Culmą (1870–1917), kuris Nidos dailininkų kolonijos formavimuisi turėjo didžiausios įtakos.

Būtent jis kartu su W.Heymannu ir dailininku Hansu Beppo-Borschke (1888–1914) vėliau išeis kariauti ir žus Pirmajame pasauliniame kare.

Jiems trims likę kolegos iš menininkų kolonijos Nidoje pastatys gražų paminklą, bet prie to dar grįšime.

XX a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų, intelektualų pamėgta vasarojimo ir kūrybos vieta, čia tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai atrado ramybės salą, kūrybinio įkvėpimo šaltinį.

"Juos viliojo būtent Nida, kurioje vešėjo žmonių nepaliesta gamta, nes tokių vietų Vakarų Europoje buvo likę nedaug. Industrializacija labai keitė gamtovaizdį, o Nida, Preila, Pilkopas buvo tarsi užkonservuoti. Tuo metu buvo labai populiarios menininkų kolonijos, jų labai daug įsikūrė prie Baltijos jūros. Į Nidą kūrėjai atvykdavo tik vasaroti, ir čia labai išpopuliarėjo H.Blodės viešbutis, kur menininkai ir glaudėsi. Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių", – pasakojo buvusi ilgametė T.Manno muziejaus vadovė Vitalija Jonušienė.

O 1929–1930 m. vasarnamį čia pasistatė žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias rašytojas, Nobelio premijos laureatas Tomas Mannas (1856–1941).

Pražūtingas patriotizmas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijoje kilo didelė patriotizmo banga.

Pasak V.Jonušienės, tuo laiku buvo netgi nepatriotiška atsisakyti kariauti už Vokietiją.

"Tuo užsikrėtė ir minėta Nidos kolonijos menininkų trijulė. Žinoma, kai karas prasidėjo ir atsiskleidė visas jo žiaurumas, tada jau atsivėrė akys, ir romantikai ėmė suvokti jo siaubą bei grėsmę, tačiau pakeisti jau nieko nebegalėjo", – teigė V.Jonušienė.

Visi jie žuvo skirtingais metais ir skirtinguose kraštuose.

W.Heymannas buvo nukautas Prancūzijoje 1915 metais.

Jis, pasak V.Jonušienės, buvo viena ryškiausių figūrų Nidos menininkų kolonijoje. Kūrė eilėraščius, kurie daugiausia buvo skirti Kuršių nerijos užburiančiai gamtai.

Įamžino ąžuolo kamiene

Įamžinti Pirmajame pasauliniame kare žuvusių bičiulių atminimą sumanė dailininkas Ernstas Mollenhaueris, kai vedė H.Blodės dukterį ir perėmė tvarkyti viešbučio, kuriame kurdavo menininkai, reikalus.

"Prasėdėjo diskusijos, kurios paprastai kyla, kai kalbama apie įamžinimą. Taigi paminklas trims žuvusiems menininkams Nidoje atsirado tik 1925 m. liepos 27 d. Pasirinko vietą ant kalvelės, prie viršutinio takelio, vedančio į kapines. Mes tą vietą maždaug žinome", – pasakojo V.Jonušienė.

Ji teigė, kad kiek kitą vietą jai rodė E.Mollenhauerio dukra Maja Ehlermann Mollenhauer (1925–2012).

Esą E.Mollenhaueris rašęs, kad paminklo pastatymui iš Miškų valdybos išsinuomojo sklypą.

Tikimasi, kad pavyks archyvuose rasti tą nuomos sutartį, ir tada bus galimybė tiksliai identifikuoti buvusią paminklo vietą.

"Tai buvo įžambiai nupjautas ąžuolo kamienas, juodai nubeicuotas, apsuptas keturių juodai dažytų rąstų. Apatinę kamieno dalį juosė kobalto mėlynumo žiedas, o jame aukso raidėmis buvo išgraviruotos žuvusiųjų menininkų pavardės. Tą paminklą pagamino pats E.Mollenhaueris, padedamas dviejų dailininkų bičiulių", – teigė V.Jonušienė.