Grafikas, iliustravęs epochą

Ši kamerinė paroda nėra skirta ypatingai progai, 40-ąsias S.Krasausko mirties metines minėsime tik kitais metais, o 90 metų grafikui būtų sukakę kitąmet. Tačiau nereikia laukti progų, nereikia prisirišti prie datų. Lietuvių kilmės prancūzų semiotikas, kalbininkas Julius Greimas yra pasakęs, kad tie, kurių jau nebėra tarp mūsų, būtų norėję, kad juos prisimintume, kad apie juos kalbėtume. Juolab kalbėtume apie tokį menininką, kuris, anot poeto Kęstučio Navako, iliustravo knygas, o atrodo, lyg būtų iliustravęs savo epochą. Tad ši paroda surengta, kad prisimintume grafiką S.Krasauską, neprilygstamą linijinio piešinio, filosofinių apmąstymų ir asociacijų, poetinės metaforos meistrą, ir tiesiog kalbėtume apie jį.

Spalio 5-ąją į parodos atidarymą susirinko visi tie, kurie užaugo su S.Krasausko grafika, aprėpusia vien juodą ir baltą spalvas, (daugiau spalvų jam, regis, ir nereikėjo, užteko tik tiek, kad pasakytų tai, ką norėjo), tie, kurie namuose iki šiol saugo jo grafikos reprodukcijų lakštus, albumus, atvirukus, iliustruotas knygas.

A.J.Krasauskaitė į Klaipėdą atvežė kelis tėvo piešinius ir įvairių darbų iš skirtingų ciklų – „Jaunystė“, „Giesmių giesmė“, „Amžinai gyvi“, „Sonetai“ ir kitų. Vedžiodama klaipėdiečius po parodą, ji stabtelėdavo prie kiekvieno darbo, primindama jo sukūrimo istoriją, įvairias ne visiems žinomas politines peripetijas (nereikia pamiršti, kokiu laikmečiu S.Krasauskas kūrė), šiltai dalijosi prisiminimais apie tėvą, kuris, nepaisant didelio užimtumo ir bohemiško gyvenimo būdo, visada rasdavo laiko savo dukroms Rasai ir Jurgai.

Didžiausia parodos staigmena – du pastele tapyti moterų portretai. Pasirodo, S.Krasauskas galėjo būti ir toks. Aistė pasakojo, kad į vieną plenerą Palangos dailininkų namuose tėvas pasiėmė tik spalvotus pieštukus, flomasterius ir pastelę. Tą vasarą jis kūrė tik spalvotus darbus. Tie du  portretai – iš ten.

Visko per trumpą susitikimą klaipėdiečiams Aistė nespėjo papasakoti, bet jos rūpesčiu 2004 m. išleista prisiminimų knyga apie S.Krasauską „Juoda ir balta“, 2007 m. – jos sudarytas tėvo kūrybą reprezentuojantis albumas „Atspaudai. S.Krasauskas“.  Galima pavartyti ir trūkstamas kūrėjo spalvingos biografijos detales susidėlioti patiems.

Šiuo metu A.J.Krasauskaitė kuria tėvo kūrybinio palikimo virtualią galeriją. Tai nepaprastai kruopštus ir titaniškas darbas, kurį greitai ji ketina užbaigti. Apmaudu, kad visi rūpesčiai ir finansinė našta gula tik ant likusių artimųjų pečių, tarsi valstybės paramos toks kūrėjas būtų nenusipelnęs.

Parodos fone apie S.Krasauską daugiausia kalbėjome kaip apie grafiką, o juk jis buvo apdovanotas ir daugybe kitų talentų: mažiau žinoma, kad būdamas 19-os, jis tapo Baltijos šalių plaukimo čempionu, o iki 1952 m. net 35 kartus gerino Lietuvos rekordus įvairiose plaukimo rungtyse; buvo Lietuvos vandensvydžio rinktinės kapitonas, Lietuvos tinklinio komandos narys, Lietuvos daugiakovės čempionas. 1952 m. įstojęs į tuometį Vilniaus dailės institutą ir 1958 m. su pagyrimu baigęs grafikos specialybę, 1961 m. jis atliko pagrindinį Liutauro vaidmenį operoje „Gražina“, vėliau filmavosi R.Vabalo režisuotame filme „Žingsniai naktį“. 1962 m. už iliustracijas E.Mieželaičio eilėraščių ciklui „Žmogus“ jis buvo apdovanotas bronzos medaliu tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje.

S.Krasauskas iliustravo daug romanų, satyrų, humoreskų, feljetonų. Jo piešinių dažnai pasirodydavo periodikoje. Vilniaus bohemos pamėgtoje „Neringos“ kavinėje ant servetėlių dailininkas mėgdavo piešti rašytojų, dailininkų, poetų portretus, ten gimdavo nemažai kūrybinių sumanymų.