Fotografijos parodose – apie baimę ir stichijas

  • Teksto dydis:

Penktadienį 18 val. Klaipėdos fotografijos galerijoje (KKKC parodų rūmuose, Didžioji Vandens g. 2) bus atidarytos dvi fotografijų parodos: „Fotofobijos“ projekto 4-oji paroda „Baimės valdymo teorija“ (autoriai Juozapas Kalnius ir Tomas Daukša) ir Kristinos Sereikaitės fortografijų paroda „Stichijos. Detalė – Benas Šarka“. Abi parodos veiks iki gegužės 1 d. Jas organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Fotofobija. Baimės valdymo teorija

4-osios „Fotofobijos“ projekto parodos „Baimės valdymo teorija“ tikslas – nagrinėti antropologinį mirties ir fotografijos medijos ryšį. Baimės valdymo teorijos teigimu, žmogus trokšta gyventi, tačiau suvokia savo mirties neišvengiamumą ir iš to kyla psichologinis konfliktas. Viena iš priemonių valdyti mirties baimę – kultūra, kuri išaukština žmogų ir išskiria jį iš kitų būtybių. Simbolių sistemos įvairiose pasaulio kultūrose būtinos žmogaus gyvenimo prasmės klausimui spręsti ir leidžia kontroliuoti mirties baimę. Religija ir tikėjimas dažnai siūlo tiesioginį nemirtingumą, kitos kultūros apraiškos – simbolinius: giminės pratęsimas, visuomeninė veikla, buvimas tautos dalimi – nacionalinis identitetas ir pan. Remdamasis jomis, žmogus jaučiasi esantis kažko didesnio ir tauresnio dalimi, kažko, kas egzistuos ir po jo mirties.

Parodoje „Baimės valdymo teorija“ tapytojas T.Daukša ir fotografas J.Kalnius analizuoja fotografijos, kaip vienos iš šiuolaikinės kultūros pagrindų, įtaką žmogaus santykiui su mirtimi. Ironiška, tačiau remiantis baimės valdymo teorija, visi kūriniai ir šiai parodai sukurti tam, kad autoriai įprasmintų savo gyvenimą, pakeltų savigarbą bei išliktų kolektyvinėje atmintyje.

Stichijos. Detalė – Benas Šarka

Šis Kristinos Sereikaitės fotografijų ciklas – tai modernaus ir universalaus Lietuvos menininko – Beno Šarkos fotografinė kelionė per jam gerai žinomas ir įsisavintas gamtos stichijas – vandenį, žemę, ugnį ir orą.

Serija „Nekaltybė“ (2009) remiasi trapia žmogaus egzistencija. Kūnas, kankinamas vandeniu, budina sielą naujai kokybei ir šviesai. Jis nuplauna visas žmogaus nuodėmes, mintis, visą praeitį. Naujai gimęs žmogus pasiruošęs vėl susitikti su pasauliu.

„Terra humana“ (2011) serija paskirta žmogaus santykiui su viena iš gamtos stichijų – žeme. Iš žemės žmogus ateina ir grįžta į žemę. Žemė – tai pagrindinė žmogaus egzistencijos prielaida ir jos pabaiga. Ši gyvybinga, pulsuojanti materija atvira tiek gimimui, tiek mirčiai. Vieta, kur purvo grumstas bet kada gali virsti gyvastimi, o gyvastis – purvo grumstu. Kas yra žmogus? Tik laikina – žemės ciklo dalelė.

Fotografijų serija „Išnykstančios ir atsirandančios“ (2015) – apie ugnį. Ji talpina visą žinojimą. Materialiuoju požiūriu ugnies nėra, mes negalime nusakyti jos formos, mes negalime paliesti jos. Ji gali būti visokia. Kaip ir žmogaus mintys. Skirtumas tarp jų toks, jog pamatyti minčių mes negalime, o ugnį – galime. Ši serija – tai bandymas pamatyti žmogaus mintį per ugnį, žaidimas jų išnykstančiomis ir vėl atsirandančiomis formomis. Žmogaus mintys, kaip ir ugnis, gali liepsnoti, uždegti, sumirgėti, nutvieksti, rusenti... Kiekviena mintis veikia žmogų, formuoja jį. Pakelia ir nuleidžia. Net kai žmogaus kūnas virsta į pelenus, ugnis lieka. Kaip ir jo mintys, įsitikinusi fotografijų autorė.

Serija „Ribos“ (2015) byloja, kad visi esame įkalinti savo kūnuose, todėl laisvė tampa iliuzija. Mūsų silpnas ir laikinas kūnas – narvas besiblaškančiai sielai, atsimušančiai į, regis, perregimą jo galimybių stiklą, už kurio – tolima, viliojanti ir nepasiekiama amžinybė. Kūnas – jos kalėjimas, o jame įkalintai sielai belieka tik su tuo susitaikyti. Ji bando išsiveržti, tačiau tik atsitrenkia į ribas. Nėra krašto nei pabaigos, yra tik ribos. Visa, ką ji turi kūno gyvenime – tai erdvė tarp šių ribų. Ir gilus iškvėpimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių