Etnokultūros centre giedos „Žemaičių Kalvarijos kalnus“

Žemaitija – etnografinis regionas, pasižymintis ne tik savita kalba ir daugybe šnekų (prokalbių), turtingas skambių dainų bei ištvermingų žmonių. Šis regionas išlaikęs gyvas šermenų tradicijas ir neatskiriamą nuo Žemaitijos „Kalnų“ giedojimą. Kas yra tie „Kalnai“? Kalvarijos kalnai – tai keliasdešimties stočių, arba vietų, kryžiaus kelias, įrengtas Jeruzalės apylinkes primenančioje vietovėje. Pirmosios Kalvarijos įrengtos XV a. Ispanijoje vienuolių dominikonų rūpesčiu. Žemaičių Kalvarijos kryžiaus kelią įkūrė vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. Jis pats parinko vietas ir žingsniais pamatavo, kad viskas atitiktų Kristaus kančios kelią Jeruzalėje.

Vyskupas M.Valančius rašė, kad jis pats „pirmą kartą Kalnus vaikščiojo ir, daugel vietose keliais eidamas, barstė žemę šventą, tyčiom iš Jeruzolimo parvežtą. Dovanojo skiedrelę medžio švento kryžiaus, ant katro Viešpats kybojo“ („Žemaičių vyskupystė“).

Iš popiežiaus Urbono VIII vyskupas J.Tiškevičius gavo atlaidus kelioms koplyčioms. Šventojo kryžiaus relikviją parvežė iš Liublino dominikonų vienuolyno ir 1649 m. įnešė ją į atstatytą bažnyčią, uždraudęs dalyti ar pergabenti į kitą vietą. Ši relikvija yra 3,2 cm ilgio ir 0,6 cm pločio – didžiausia Baltijos šalyse. Vyskupas norėjo atgaivinti dėl reformacijos įtakos silpstantį katalikų tikėjimą. Jo sumanymas buvo sėkmingas – noras dalyvauti Jėzaus ir Marijos kentėjimų apmąstymo kelionėje sutraukdavo dešimtis tūkstančių žmonių. „Kalnai“ ne tik einami, lankant įrengtas koplyčias – vietas, bet ir namie giedami per šermenis bei mirusiųjų minėjimus, namuose ir bažnyčiose per gavėnią.

„Žemaičių Kalvarijos kalnai“ yra gyvas pamaldumo ir nematerialiaus paveldo lobis. Ši pamaldumo praktika gyva ne tik Žemaičių Kalvarijos šventovėje, bet ir kiekvieno žemaičio namuose per gavėnią, per laidotuves ar kitus atminimus. Anot renginį vesiančio kunigo dr. Sauliaus Stumbros, galime didžiuotis, kad iki šių dienų išliko gyva „Kalnų“ giedojimo tradicija, ir budėkime, kad ji kaip tikėjimo paminklas būtų gyvas mūsų namuose, bendruomenėse ir parapijose.