Dirigentas S. Domarkas: į Klaipėdą grįžus atrodė, kad niekur nebuvau išvykęs

Ilgametis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas, dirigentas Stasys Domarkas su šeima į Klaipėdą atsikraustė dar būdamas dešimties. Čia baigęs muzikos mokyklą, jis pasuko į Vilnių, vėliau studijas tęsė Sankt Peterburge, dirbo Kaune, kol galiausiai vėl atsidūrė Klaipėdoje. „Grįžus atrodė, kad niekur nebuvau išvykęs“, – šypsojosi maestro.

Uostamiestyje S.Domarkas nuveikė labai daug, laisvėjant santvarkai ypač siekė pristatyti nacionalinės muzikos kūrinius – jo dėka į sceną užkopė viena garsiausių lietuviškų operų „Prūsai“, sumanytas jau 20-ąjį kartą vykstantis tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Dar kartą prie dirigento pulto S.Domarkas stos Klaipėdos muzikinio teatro 30-mečiui skirtame didžiajame koncerte.

Pabaigos epizodas

– Klaipėda – vienas ryškių jūsų gyvenimo miestų. Kokį jį atsimenate vaikystėje? Kodėl įleidęs šaknis Kaune, dirbti grįžote čia? Kaip miestas pakitęs šiandien?

– Į Klaipėdą atsikraustėme bėgdami nuo tremties 1949 m., tebuvau dešimties. Miestas skendo griuvėsiuose. Dešimtmečiui, žinoma, rūpi tokie dalykai kaip buvęs „beždžionių“ tiltas – Biržos tiltas buvo taisomas, po karo dar nesutvarkytas. Nieko nuostabaus, daug miestų buvo paversti pelenais, bet tai jau nueina į gilią užmarštį. Klaipėda, žinoma, be galo pasikeitė.

Čia baigiau muzikos mokyklą, o pradėjęs studijuoti išvažiavau į Vilnių, vėliau į Sankt Peterburgą, ten baigiau simfoninio dirigavimo studijas. Nuo 1967 m. kaip vyriausiasis dirigentas ėmiau dirbti Kauno muzikiniame teatre, nes Klaipėdoje tiesiog nebuvo kur.

Kaune dirbau 25 metus, o po to, Klaipėdos muzikiniame teatre prireikus patyrusio dirigento, nusprendžiau grįžti. Grįžus atrodė, kad niekur nebuvau išvykęs. Dar 25 metai Klaipėdoje ir štai – jau beveik „einu į kodą“. Muzikiniame kūrinyje koda (it. coda) – pabaigos epizodas. Ji gali būti išplėstinė, staigi ar netikėta – būna įvairių. O gyvenimo kodų nė vienas nežinome.

Šiandien esu Klaipėdos muzikiniame teatre ir stengiuosi padaryti viską, ką galiu, visą savo muzikinę patirtį paskirti jaunajai kartai – tokia mano misija dabar.

– Klaipėdos muzikinis teatras jums labai svarbus – čia buvote ir dirigentas, ir teatro vadovas, dirigavote jame net dešimt sezonų, nesuskaičiuojamą galybę spektaklių. Kaip šis teatras keičiasi jūsų akyse?

– Didžiausi pasikeitimai vyko 1990–1991 m. Tada keitėsi požiūris į repertuarą, struktūras. Atsirado repertuarinė laisvė, anksčiau ją varžydavo – reikėdavo pastatyti kokią tarybinę operetę ar palikti tautų draugystės ženklą. Nepriklausomybės metais prasidėjo kūrybinės paieškos. Ypač kreipdavau dėmesį į lietuvių autorių kūrybą. Kūrinys, pastatomas teatre, įgauna visai kitą svorį.

Šiandien teatras šiuolaikiškas, susitvarko su kasdien kylančiais iššūkiais. Žinoma, laukia rimtas laikotarpis, kol buvę kultūros namai bus paversti didingu teatru. Tam prireiks laiko, net turint lėšų darbai užtrunka. Teatro kolektyvas neišvengiamai atsidurs neapibrėžtumo, namų neturėjimo būsenoje, tačiau tikiu, kad nesubyrės, neištiš – jis gerose rankose.

Idėja sklandė ore

– Iš tiesų Klaipėdos muzikiniam teatrui šis, 30-asis sezonas – paskutinis senosiose patalpose. Ar jaučiate nostalgiją, palikdamas senąjį teatro pastatą? Čia prabėgo tiek karjeros metų...

– Žinote, kiekvienam senam daiktui jaučiu nostalgija. Bet šie rūmai buvo pastatyti kaip kultūros namai, kuriuose kartais būdavo rengiami posėdžiai ar pasirodydavo saviveikliniai kolektyvai, vykdavo ir diskotekos – tam jie puikiai tiko. Jei pastatas toks ir liktų, nežinia, kam ateityje būtų reikalingas. O naujajame teatro pastate po rekonstrukcijos atsiras patogi erdvė žiūrovams. Šiandien čia jų telpa tik 500, o ir jie fojė stumdosi – trūksta erdvės, ankšta. Bus statomi rūmai, kuriuose žmogus galėtų jaustis oriai, patogiai įsitaisyti, muzikos klausytis puikios akustikos salėje – dėl to visai negaila palikti senąjį pastatą. Esu toks žmogus, kuriam norisi, kad daiktai primintų įvykius, bet yra tokių, kuriuos keisti reikia.

– Kokie pastatymai, darbai karjeros Klaipėdoje metu įsiminė labiausiai?

– Kai ėmiau dirbti Klaipėdoje, gyvenau Herkaus Manto gatvės gale. Kiekvieną dieną eidamas į teatrą praeidavau biblioteką. Kitoje gatvės pusėje stovėjo Herkaus Manto skulptūra – nelabai pastebima, bet galinga, dvelkianti istorija. Vieną dieną pro ją eidamas supratau, kad turime pastatyti istorinę lietuvišką operą apie Herkų Mantą. Žiūriu į skulptūrą ir matau – juk čia su kardu stovi Virgilijus Noreika. Paskambinau kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, o jis man sako, kad „Prūsus“ jau rašo, – idėja sklandė ore. Štai taip gimė vienas ryškiausių teatro pastatymų – G.Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Jos premjera buvo nepaprastas įvykis, palikęs tokį įspūdį, kad dabartinis Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas, atrodo, rimtai mąsto apie naują „Prūsų“ pastatymą.

Vasaros festivalis

– Sumanėte festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Kaip gimė idėja surengti festivalį vasarą, kai teatrai ir žiūrovai buvo įpratę ilsėtis? Kaip išdrįsote konkuruoti su pajūryje ypač viliojančia saule? Ir kaip per 20 metų kinta festivalio vizija?

– Kai dirbau Kaune, birželio mėnesį baigdavome sezoną, šiek tiek pasitvarkydavome, o tada išeidavome atostogų. Teatras buvo šaltojo sezono darbas, o vasara skirta poilsiui. Vienos komandiruotės metu nuvažiavau į Odesą. Tai, kaip ir Klaipėda, miestas prie jūros. Nustebau, kad Odesos teatras vasarą dirba visu pajėgumu. Odesos teatro darbuotojai man sakė, kad jiems vasara – pats sezono įkarštis, – juk miesto gyventojai ir svečiai miestą, pakrantę nori pamatyti dieną, o vakare užsukti į teatrą, išvysti didingus Odesos teatro rūmus.

Kai iš Kauno grįžau dirbti į Klaipėdą, supratau, kad iš tiesų – vasarą čia suvažiuoja visų giminaičiai, juk čia pajūris. Kodėl gi Klaipėdos muzikinis teatras negalėtų organizuoti festivalio visame pajūryje? Buvęs Juodkrantės meras Stasys Mikelis pastatė žiūrovams stogą, spektaklius rodydavome Nidos kultūros centre „Agila“, Palangos senoji koncertų estrada nebuvo mums tinkama, bet ir ten rasdavome būdų pristatyti programą. Daugybė legendinių teatro spektaklių gimė festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu.

Šių metų festivalis atrodo labai solidžiai: R.Wagnerio kūriniai skambėjo Violetos Urmanos koncerte Klaipėdos dramos teatre, ten, kur prieš 180 m. dirigavo pats kompozitorius; Klaipėda – džiazo miestas, jam skirta J.Jurkūno džiazinė oratorija „Pamario giesmės“, Palangoje pristatyti „Pajacai“, šokio spektaklis pagal G.Bizet-R.Ščedrino „Karmen siuitą“, galų gale – teatro 30-mečiui skirtas didysis koncertas, kuriame dalyvaus visi, bendradarbiavusieji su Klaipėdos muzikiniu teatru. Ir aš diriguosiu šiame koncerte, visi dirigentai, dirbantys teatre, turės galimybę išeiti prie pulto.

Didžiojo festivalio koncerto tikslas – parodyti teatro istoriją, ryškiausius kūrinius, statytus teatre. Tikras teatro 30-metis! Manau, kad rugpjūčio 19-ąją., pasibaigus festivaliui, galėsime iškėlę galvas eiti ilsėtis, o po kelių savaičių pradėti naują teatro sezoną, tik nežinia kur...

Didysis koncertas

Klaipėdos muzikinio teatro festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ jubiliejiniame didžiajame koncerte skambėsiantys kūriniai leis prisiminti 30 Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvavimo metų – legendomis tapusius spektaklius ir šiame teatre iškilusius atlikėjus. Nuo pirmosios teatro premjeros – 1988 m. A.Žigaitytės operos „Mažvydas“ iki G.Kuprevičiaus „Prūsų“, G.Verdi „Traviatos“, G.Rossini „Sevilijos kirpėjo“ ir daugelio kitų miesto muzikos gerbėjų pamėgtų kūrinių.

Scenoje pasirodys visų teatro meno kolektyvų nariai, prie jų prisijungs Klaipėdos muzikiniame teatre dirbę šiandien visoje Lietuvoje žymūs atlikėjai – Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaits bei šiuo metu JAV gyvenanti operos solistė Nida Grigalavičiūtė, taip pat Deividas Norvilas ir Edmundas Kučinskas. Didysis koncertas – rytoj 19 val. Klaipėdos muzikiniame teatre.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių