Agluonėnų klojimo teatras vaidins Brechtą

Be teigiamo herojaus

Pjesę B.Brechtas pradėjo rašyti 1938 m., kai fašistinė Vokietija jau visiškai atvirai ruošėsi Antrajam pasauliniam karui. Hitlerinė propaganda nuolatos tvirtino, kad karas yra naudingas „mažam žmogui“, nes atveria jam naujas galimybes, praturtina jį. „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ – tai B.Brechto atsakymas į šią begėdišką militaristų demagogiją, tai buvo įspėjimas vokiečių tautai, kad ji neprisidėtų prie naujo karo kurstymo.

Veiksmas pjesėje nukeltas į XVII a., į Trisdešimties metų karo laikotarpį (1618–1648). Pagrindinė herojė – markitantė Ana Firling, vadinama motuše Kuraž (nuo žodžio „drąsa“). Karas – pagrindinis jos pasipelnymo šaltinis. Kartu su savo dviem sūnumis ir nebyle dukterimi ji žygiuoja karo keliais. Motušė Kuraž neturi jokių iliuzijų ir puikiai supranta, kad Trisdešimties metų karas vyksta ne dėl idėjos, bet grobimo tikslais ir sąmoningai įsijungia į grobikų – plėšrūnų gretas. Bet motušė Kuraž ne tik markitantė, ji dar ir motina, nenorinti, kad jos vaikai žūtų karo ugnyje. Tačiau motinystė ir karas – nesuderinamos sąvokos. Iš tiesų karas iš jos atima visus vaikus. Nepraregi ji ir pjesės pabaigoje. Viena, pasenusi, sulinkusi po sunkia kančių našta, ne pralobusi, o atvirkščiai – nusigyvenusi ji paskutinėje scenoje vėl traukia savo vežimą ir toliau žengia karo keliais, tikėdamasi pataisyti pašlijusią prekybą.

„Katastrofų stebėtojai be pagrindo tikisi, kad nukentėjusieji iš to pasimokys“ , – teigė B.Brechtas. Kurdamas pjesę be teigiamo herojaus, jis norėjo dar labiau pabrėžti situacijos tragiškumą ir tą šiurpų likimą, kurio susilaukė motušė Kuraž, beieškodama laimės kare.

Tema – aktuali

Spektaklis „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ Agluonėnų klojimo teatre pastatytas pernai. Premjera įvyko gruodį. Nuo tol spektaklis jau spėjo pabuvoti ne viename festivalyje.

Mėgėjai aktoriai, iki tol dažniausiai vaidinę komedijas, šįsyk pasirinko jiems nebūdingą, sunkų ir visai nelinksmą kūrinį. Jų įsitikinimu, tema – aktuali ir šiandien. „Šiuo spektakliu norime priversti žiūrovus susimąstyti. Juk karas alsuoja į nugarą ir dabar“, – įsitikinęs režisierius D.Malajavas. Tragišką temą spektaklyje stengiamasi atskleisti ne primityviai, bet metaforomis, simboliais, ženklais. Tarkime, scenoje skaldomos malkos simbolizuoja žmones, karo metais tampančius įrankiais. Be to, kad spektaklyje skamba Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika, panaudotas ir zongas – autoriaus žodžiams pritaikyta Žemaičių Kalvarijos kalnų giesmė. Gieda kunigas – spektaklyje vaidinantis Veiviržėnų parapijos klebonas Antanas Šimkus. Įsimintinas ir jo monologas vaidinimo pabaigoje.

Subūrė mėgėjus

Agluonėnų klojimo teatras įkurtas 1983 m. etnografinės sodybos kluone. Klojimo teatro įkūrimo iniciatoriai buvo „Jaunosios Gvardijos“ kolūkis ir jo pirmininkas A.Treigys bei tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų liaudies teatro režisūros studentai, vadovaujami prof. Petro Bielskio. Agluonėnų klojimo teatras buvo pirmasis klojimo teatras, įsikūręs sovietmečiu. Jis davė pradžią senojo lietuvių teatro atgimimui. 1988 m. jam suteiktas liaudies teatro vardas. Tais pačiais metais Agluonėnuose surengta pirmoji Lietuvos klojimo teatrų krivūlė – festivalis. Jos metu pirmą kartą Klaipėdos rajone sovietmečiu buvo iškelta Lietuvos trispalvė. Iki šiol krivūlė kas penkeri metai vis sugrįžta į Agluonėnus. Agluonėnų klojimo teatras – nuolatinis visų įvykusių krivūlių dalyvis ir daugkartinis laureatas.

30-mečiui klojimo teatrui 2013 m. ėmė vadovauti klaipėdietis režisierius D.Malajavas. Atsinaujinęs Agluonėnų klojimo teatras nuo tol visuomenei pristatė šešias premjeras, aktyviai dalyvavo regiono ir Lietuvos kultūriniame gyvenime – pasirodė Lietuvos dainų šventėje, konkursuose, festivaliuose šalyje bei užsienyje.

Dabar teatre vaidina 19 žmonių iš aplinkinių gyvenviečių, Drevernos, Priekulės, net Klaipėdos. Šis entuziastų kolektyvas pulsuoja gyvybe, meile ir pasiaukojimu teatrui ir toliau dega viltimi užkrėsti žiūrovus prasmės, grožio ir gėrio paieškomis. Jis kaip magnetas traukia vis daugiau žmonių ir jo durys – visiems atviros.

„Svarbiausia, kad teatras skatintų žmones mąstyti, ieškoti tikrų ir amžinų vertybių. O vaidybos džiaugsmas ateina per susitikimus su žiūrovais“, – teigė teatro vadovas ir režisierius D.Malajavas, tarp kitko, pastebėjęs, kad mėgėjai kartais suvaidina kur kas paveikiau, natūraliau nei profesionalai.

Agluonėnų klojimo teatras spektaklį rodys nemokamai.