Žurnalistas V. Mačiulis: V. Romanovui reikia pastatyti paminklą

Daugybę metų laidą „Krepšinio pasaulyje“ savo iniciatyva rengiantis žurnalistas Vidas Mačiulis yra bene didžiausias šalies krepšinio metraštininkas.

„Man dažnai atrodo, kad tos laidos reikia man ir žiūrovui. Mane remdavo, skatindavo, bet niekas nepagalvodavo, kad savo lėšomis keliauju po visą Lietuvą. Paprasčiausiai nemoku žemintis ir prašyti pinigų“, – sakė Mačiulis.

Jis dalyvavo tinklalapio „BasketNews.lt“ vaizdo konferencijoje, kurioje atsakė į skaitytojų klausimus, papasakojo apie savo kelią krepšinyje ir santykius su Kauno „Žalgirio“ klubo savininku Vladimiru Romanovu.

– Skaitytojas teigia, kad Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ dvikovose palaikote Kauno komandą. Ar nemanote, kad žurnalistas turi būti objektyvus?

– Jeigu patys neinate į „Siemens“ areną, tai patylėkite. Nebuvo nė vienerių Eurolygos ar svarbiausių Europos taurės turnyro rungtynių, kad neapsilankyčiau „Siemens“ arenoje. Ten ne tik žiūriu rungtynes, bet visada rengiu interviu, pasakau savo nuomonę. Gal sirgaliai pyksta, kad prieš tris savaites parodžiau antrą aukštą, uždengtą juodomis užuolaidomis? Arenoje nėra žmonių, o pirmame aukšte kas trečia eilė tuščia. Tegul jie kaltina save, o ne mane, kad parodžiau viską, kaip yra. Apie sostinės klubą sukurtame dešimties metų filme yra daug mano kadrų. Tačiau buvo atvejų, kai „Žalgirio“ vadovai po laidų man skambindavo ir klausdavo, ką darau. Klausdavo, ar esu kaunietis. Prieš penkerius metus man priekaištavo, kad „Krepšinio pasaulyje“ laidoje apie „Lietuvos rytą“  parodžiau šešių minučių trukmės reportažą, o apie „Žalgirį“ – 4 min. 50 sek. Niekada visiems neįtiksi.

– Ne kiekvienas žurnalistas sugeba parengti interviu su „Žalgirio“ savininku Vladimuru Romanovu. Kodėl jums „Žalgirio“ savininko durys yra atviros?

– Žiniasklaidoje dirbu daug metų. Iki „Krepšinio pasaulyje“ ruošiau publicistines laidas. Kai „Žalgiriui“ pradėjo vadovauti Romanovas, mes dar nebuvome pažįstami. Nežinau, kur buvo mūsų pirmasis susitikimas ir, kaip pradėjome bendrauti. Jis mane prisileido ir sutiko. Tie, kurie jį niekina, Romanovą įkvepia tyčiotis. Jis yra ne tik turtingas, bet ir protingas. Jis žaidžia – pateikia kažkokią nesąmonę, kuri išvystoma tarsi rimta tema. Su Romanovu nesame draugai, bet nesame ir priešai.

Netgi skridau į Škotiją paruošti laidą apie Edinburgo „Hearts“ futbolo klubą. Taip gimė trijų dalių filmas „Širdžių gelbėtojas karaliaus Artūro soste“. Jį kūriau su tokiu pat įkvėpimu, su kokiu ruošdavau „Krepšinio pasaulyje“ laidas. Šis žmogus man atsiskleidė kaip puiki asmenybė. Romanovui reikia pastatyti paminklą, kad jis padeda krepšiniui.

– Vadinasi, Romanovas sulaukia jūsų palaikymo?

– Man buvo skaudu, kai 15 tūkst. „Žalgirio“ gerbėjų per Maskvos CSKA ir „Žalgirio“ legendų rungtynes nušvilpė į aikštelę išbėgusį Romanovą. Vieną kartą sakiau prezidentui, kad pasakytų žmonėms, kiek sumokėjo „Žalgirio“ skolų. Sakiau, jog atskleistų, kiek iš savo kišenės finansuoja krepšinį. Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako.

Mane stebina, kai žmogus, prieš kelis metus pradėjęs žaisti krepšinį, prieš rungtynes 100 proc. taiklumu meta tritaškius. Kartą jis neįmetė mačo metu, todėl jam vėl švilpė. Romanovui ir buvusiems „Žalgirio“ savininkams turėtume dėkoti.