Ž.Janavičius: „Žalgiris" Lietuvoje yra svajonių komanda

Devyniolikmetis Žygimantas Janavičius šį sezoną yra jauniausias Kauno „Žalgirio" narys. Talentingas alytiškis stipriausios Lietuvos komandos duris pravėrė po Kauno „Žalgirio-Sabonio mokykloje" praleisto sezono.

Kartu su „Žalgirio" jaunaisiais krepšininkais 2007 m. Ž.Janavičius triumfavo Eurolygos jaunimo komandų finale, o pernai tapo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) čempionu. Šią vasarą su šalies jaunimo rinktine žaisdamas prieš metais vyresnius krepšininkus Ž.Janavičius nužingsniavo iki Europos čempionato finalo ir tapo žemyno vicečempionu. Tokį pat titulą jis iškovojo ir prieš du metus vykusiose jaunių pirmenybėse, kuriose taip pat buvo išrinktas į simbolinį turnyro penketą. Supažindiname su 192 cm ūgio įžaidėju.

- Žygimantai, kaip prasidėjo tavo kelias į didįjį krepšinį?

- Sportuoti pradėjau Alytuje, mano pirmasis treneris buvo Sigitas Krukis. Jis atvedė į krepšinį ir davė pagrindus. Po to didelį žingsnį žengti padėjo Rūtenis Paulauskas, kai patekau į rinktinę. Tai buvo lyg žingsnis link vyrų krepšinio. Tada dar metus praleidau Alytuje ir pernai atvažiavau į Kauną, kur dirbau su treneriu Rimvydu Samulėnu. Šiemet jau pavyko patekti ir į pagrindinę „Žalgirio" komandą.

- Vaikystėje iš bendraamžių išsiskyrei savo sugebėjimais aikštelėje, ar viskas atėjo pamažu?

- Buvau greitas, bet šiaip stengiausi, tobulėjau. Aišku, kažkokių savitų savybių turėjau, bet per daug neišsiskyriau. Man patiko krepšinis ir jį žaidžiau, o kai pasiūlė atvykti į Kauną, supratau, kad tai gali tapti rimtas užsiėmimas.

- Kaip manai, kokios yra tavo silpnosios ir stipriosios pusės kaip krepšininko?

- Oo, yra tų silpnųjų pusių. Daug kas sako, kad mano silpnosios pusės yra dešinioji ranka ir nestabilus metimas. Bet manau, kad metimui reikia daugiau pasitikėjimo ir viskas bus gerai. O dešinei rankai reikia dirbti. Reikia dar labiau gerinti stipriąsias ir tobulinti silpnąsias.

- Anksčiau „Žalgiris" buvo svajonių komanda, ar apie tai nepagalvodavai?

- Žinoma, „Žalgiris" Lietuvoje yra svajonių komanda ir, mano nuomone, mėgstamiausia komanda. Visų svajonė čia būti.

- Pernai, kai atvykai į Kauną, teko palikti tėvus ir gyventi vienam. Kaip sekėsi įveikti šį barjerą?

- Iš pradžių aišku buvo sunku ir keista, bet labai buvo šaunu, kad kolektyvas buvo iš anksčiau pažįstamas ir į jį nebuvo sunku įsilieti. Žinoma, vienam buvo liūdna, bet taip turėjo kažkada atsitikti. Man atrodo, kad gerai, kad taip pasielgiau pernai.

- Taigi dabar jau pats moki išsiskalbti rūbus?

- (šypsosi). Taip, taip. Aišku, turint skalbimo mašiną nieko per daug nereikia mokėti. Bet tenka pačiam tai daryti.

- Kaip su mokslais? Kaune baigei mokyklą?

- Vasarą baigiau Kauno „Nemuno" vidurinę mokyklą ir įstojau į VDU universitetą. Neakivaizdžiai studijuosiu verslo vadybą.

- Esate artimi draugai su Vaidu Čepukaičiu, dabar pirmąkart teks žaisti atskirose komandose. Nebus sunkiau?

- Taip, iš tiesų esame draugai, bet šiemet turbūt toliau gyvensime kartu tame pačiame bute. Per daug neatsiskiriame vienas nuo kito ir palaikome vienas kitą. Taip atsitiko, kad dabar išsiskyrėme, tačiau liekame labai geri draugai.

- Kaip „Žalgiryje" jautiesi? Nebaisu tarp vyresnių, garsesnių žaidėjų?

- Jau pernai teko su jais treniruotis ir žaisti keliose rungtynėse, todėl kiek pažįstu visus žaidėjus. Pernai buvo baisiau, nes visi vyresni ir t.t. Bet taip ir turi būti, ateiti jaunas ir praeiti tuos visus kelius. Šiemet aš toks žaidėjas.

- Tau pačiam lengviau žaisti su vyresniais žaidėjais?

- Visada yra lengviau žaisti su vyresniais žaidėjais. Jie suteikia geresnių progų metimui, lengviau apsiginti. Visada yra tokių, kurie tave pridengia.

- „Žalgiryje" yra dar du įžaidėjai - Willie Deane‘as ir Mantas Kalnietis. Nebaisu, kad liksi atsarginių žaidėjų suolelio gale?

- Visko gali būti. Aišku, buvo baisoka ateiti į „Žalgirį", bet ir treneris sakė, kad viskas bus gerai, bus daug rungtynių ir teks ir man išbėgti. Viską reikės įrodinėti aikštelėje. Tačiau vien treniruotės su „Žalgiriu", tuo pačiu W.Deane‘u, atneš daug naudos.