V.Vencienės dažnai klausia: Vida, gal slides pametei?

Taip draugiškai per dantį patraukia pažįstami, sutikę olimpinę slidinėjimo čempionę Vidą Vencienę, vaikštinėjančią po Antakalnio miškelius su lazdomis.

Vis labiau Lietuvoje populiarėjantį šiaurietiškąjį vaikščiojimą olimpinė slidinėjimo čempionė Vida Vencienė atrado prieš porą metų, kai draugė jai gimtadienio proga padovanojo lazdas. „Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio arba, kitaip sakant, iš pirmo pasivaikščiojimo. Nebūtų man padovanoję lazdų, galbūt nieko nebūtų įvykę“, – prisipažįsta buvusi slidininkė.

Baigusi sportinę karjerą, V. Vencienė mėgo pabėgioti. Tačiau ilgainiui tai daryti tapo vis sunkiau dėl dylančių kelių sąnarių: „Atėjo laikas, kai bėgioti nebegaliu, nors ir labai norėčiau. Sentimentai slidinėjimui liko, bet metai lekia ir daro savo. Dėl savo kūno ir geros savijautos dabar užsiimu šiaurietiškuoju vaikščiojimu.“

Vaikščiojant paprastai, dirba tik kojos. Šiaurietiškasis vaikščiojimas, kaip pasakoja Vida, įdarbina ir rankas, ir nugaros raumenis. „Be to, lazdos neleidžia eiti koja už kojos – eini tam tikru ritmu ir iš tikrųjų jauti didelį pasitenkinimą. Tai ir malonus laisvalaikio leidimo būdas, ir kartu didelė nauda kūnui.“

Taip jau porą metų kartą ar du kartus per savaitę Vida su drauge, įtraukusia ją į šį užsiėmimą, eina pasivaikščioti. Šeštadienį ar sekmadienį šiaurietiškasis vaikščiojimas olimpinei čempionei – svarbus užsiėmimas. V. Vencienė mano, kad jos su drauge per valandą ar truputėlį daugiau įveikia apie 8–9 kilometrus.

Antakalnio miškuose, po kuriuos ratus suka olimpinė čempionė, sportuojančių žmonių veidai šmėžuoja daugmaž tie patys. „Venciene, kas tau? Gal slides pamiršai?“ – draugiškai patraukia per dantį garsiąją slidininkę sutikti pažįstami. „Juokingiausia buvo, kai mums bemarširuojant skambino Daina Gudzinevičiūtė ir paklausė, ką aš išdirbinėju su tomis lazdomis. Pasirodo, jos vyras, dirbantis policijoje, jau kelintą kartą matė mane vaikščiojančią ir nesuprato, ką aš veikiu“, – juokiasi moteris.

Beje, šiaurietiškuoju vaikščiojimu Vida užkrėtė ir savo dukrą Dominyką. „Venciui nelabai ir siūliau, nes mūsų laisvalaikiai labai skirtingi. Bet Dominyka vaikšto“.

V. Vencienė prisipažįsta, kad jos šiaurietiškojo vaikščiojimo technika nėra tobula. „Su tomis lazdomis stengiuosi atsispirti kaip su slidinėjimo lazdomis. Matyt, tai jau įaugę į pasąmonę. Tačiau vis tiek labai džiaugiuosi, nes mano kūno raumenys dirba. Reikėtų pasidomėti vaikščiojimo technika, kad tai daryčiau taisyklingai – turiu ir instrukciją, bet vis nėra laiko“, – šypsosi Vida.

V. Vencienė pastebi, kad šiaurietiškasis vaikščiojimas Lietuvoje tampa vis populiaresnis. Prieš kelerius metus prasikalę pirmieji daigeliai žaliuoja vis vešliau – pavienių entuziastų gretas pildo vis didesnis šiaurietiškojo vaikščiojimo mėgėjų būrys. „Juokauju, kad man jau klubą reikia kurti – vis daugiau draugių užsiima šiuo sportu. Manau, kad mūsų metų moterims tai fantastiškas užsiėmimas.“