T.Tumalovičius - avantiūristas, tikslo siekiantis bet kokia kaina

Jį galima sutikti kone visuose svarbiausiuose krepšinio renginiuose, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Jam teko pabuvoti stipriausių senojo žemyno komandų rungtynėse, fiksuoti mūsų krepšininkų, žaidžiančių svetur, gyvenimo aikštelėje ir už jos ribų akimirkas.

Jis kalbino karalių Jamesą, bėgo nuo policijos kartu su švenčiančiais „Panathinaikos“ sirgaliais. Prieš penkerius metus sau pasakęs, kad niekada nedarys to, kas jam nepatinka, dabar mylimam darbui atsiduoda 110 proc. Jis – savamokslis, vienas geriausių Lietuvos krepšinio fotografų – Tomas Tumalovičius.

– Tomai, kada susidomėjai fotografija ir kaip fotografijose atsirado krepšinis?
– Kai dar studijavau, vasaros atostogų metu buvau išvažiavęs uždarbiauti į Jungtines Amerikos valstijas. Labai norėjosi viską įamžinti, todėl pradėjau fotografuoti. Iš pradžių tai dariau su visiškomis „muilinėmis“, dabar mobiliaisiais telefonais padaromos geresnės nuotraukos.

Kadangi ši veikla patiko, norėjosi išbandyti kažką įdomesnio, pradėjau fotografuoti ralį ir krepšinį. Pirmosios krepšinio fotografijos darytos dar 2004 m. Kai Kaune studijų metais su draugais eidavome į halę palaikyti „Žalgirio“, visada nešdavausi fotoaparatą. Vėliau, parodęs nuotraukas „Žalgirio“ atstovams, gavau akreditaciją į varžybas. Prieš keletą metų mečiau darbą ir visiškai atsidaviau fotografavimui. Tapęs žurnalistu mėgėju bandau daryti kažką kitaip. Daug fotografų fiksuoja sporto akimirkas, tačiau mažai kas daro savo darbų parodas. Turiu daug idėjų, susijusių su krepšiniu, per jas nelieka laiko, kitai aistrai – raliui.

– Kaip kilo mintis lankyti ir fotografuoti lietuvius rungtyniaujančius svetur?
– 2007 m. pirmą kartą išvažiavau fotografuoti krepšinio. Tai buvo Eurolygos finalo ketverto varžybos Atėnuose. Įamžinau, kaip Ramūnas Šiškauskas ir Robertas Javtokas tapo Eurolygos čempionais. Renginys paliko didžiulį įspūdį. Dar labiau „užkabino“ netikėtas sutapimas, visiškai nesusijęs su krepšiniu. Kadangi man sunkiai sekasi planuoti, tai skridau į Atėnus  net neturėdamas kur apsistoti, tuo pradėjau rūpintis tik po finalinių rungtynių. Paskambinus į vieną viešbutį atsiliepė ten dirbantis lietuvis.

Nuo tada pradėjau taupyti kelionėms, sekti tvarkaraščius, kada žaidžia lietuviai, ieškoti kada susitinka dvi komandos turinčios savo gretose mūsiškių. Taip ir prasidėjo tos mano kelionės.

– Daug kam atrodo labai paprasta: aplankai kitą šalį, pamatai aukščiausio lygio krepšinį, truputį pafotografuoji. Kaip iš tiesų viskas vyksta?
– Visada stengiuosi išpešti maksimumą iš kiekvienos išvykos. Norisi ir kažką aplankyti ir su krepšininkais susitikti. Dažniausiai viskas vyksta neplanuotai.

Mano svajonė buvo nufotografuoti NBA rungtynes. Pernai pavyko ją įgyvendinti, tačiau kaip visada su nuotykiais. Prieš skrisdamas į Ameriką norėjau nuvažiuoti į Paryžių įamžinti futbolo rungtynes Lietuva – Prancūzija. Tik išvykimo dieną gavau darbinę vizą į valstijas, po futbolo varžybų, naktį iš Paryžiaus mašina važiavau į Turiną, ten „Lietuvos Rytas“ žaidė ULEB taurės finale, po vilniečių triumfo aš, dar neturėdamas akreditacijos, iš Milano skridau į Ameriką.      

Žinoma, buvo baisu: galėjau negauti to, dėl ko keliavau, o gyvenamosios vietos teko ieškoti jau nuskridus. Nuvažiavus į Klivlandą pasirodė, kad viskas beprotiškai brangu, apsistojau už miesto, ten viešasis transportas nevažinėja, teko nuomotis mašiną. Tada sugalvojau, kad reikia aplankyti Darių Songailą Toronte. Mašinos nuomos sutartis baigėsi, o Kanados vizos neturėjau, teko kantriai aiškinti pasieniečiams, kad esu ne šiaip koks prašalaitis, kad fotografuoju NBA rungtynes, tada jie išrašė laikiną vizą. Nuvažiavęs į varžybas gavau žurnalistinę akreditaciją be leidimo fotografuoti, tai viską slapta fiksavau iš žurnalistų ložės.

Būna, kad krepšininkai pakviečia apsistoti pas save. Štai Linas Kleiza ne tik pernakvoti priėmė, bet ir marškinėlius padovanojo.  Dažniausiai viskas vyksta ekspromtu, pusiau planuotai pusiau ne. Tiesiog turiu tikslą ir jo siekiu.

– Kuri išvyka labiausiai įsiminė?
– Labai sunku išskirti kažkurią.. Kiekviena kelionė turi savų niuansų. Labai įstrigo, kai po Eurolygos finalo ketverto Atėnuose, „Panathinaikos“ iškovojus čempionės titulą, aš kartu su fanais laksčiau Atėnų gatvėmis. Jie išdaužė miesto centre esančias tribūnas, parduotuvių langus, išvartė ženklus, o aš bėgiojau kartu su jais ir fotografavau.

Žinoma NBA, interviu su LeBronu Jamesu paliko daug įspūdžių. Pamenu kaip sekiojau jį, kol pavyko pasikalbėti. Bet turėjau svajonę ir ją įgyvendinau.

– Minėjai, kad krepšininkai papasakoja įvairiausių istorijų, ir ne visos jos skirtos žiniasklaidai, kai kurie net priima apsistoti. Kaip pelnei tokį pasitikėjimą?
– Aš neieškau skandalų, man įdomus sportinis gyvenimas už aikštelės ribų, bet nelendu į "bulvarus". Krepšininkai yra linksmi ir pokštauti mėgstantys žmonės, tą aš ir stengiuosi parodyti, atskleisti jų įdomiąsias puses. Jie žino, kad su manimi bus nepiktybinių nesąmonių. Be to, pasižiūri mano reportažus, jiems patinka, taip po truputį ir atsiranda pasitikėjimas.

Žinoma, reikia rasti tinkamą laiką prieiti. Prieš varžybas jie būna susikaupę, eidami nesidairo į šalis, neieško pažįstamų, tada stengiuosi nelįsti. Praėjus žaidimo įtampai, jie atsipalaiduoja ir noriai bendrauja.

Aš labai gerbiu krepšininkus, nes matau, ką jie aukoja, kad taptų profesionalais. Visas gyvenimas atiduotas sportui, monotonija, milžiniški fiziniai krūviai, atstumas nuo šeimos narių, kiekvieną dieną jie turi maksimaliai dirbti, kad būtų geriausi. Tūkstančiai bando, bet tik vienetai tokiais tampa. Jei visi dirbtų tiek, kiek jie, daug pasiektų bet kurioje srityje.

– Ar vežiesi į keliones lietuviškos atributikos?
– Stengiuosi. Žinoma, viskas priklauso nuo bagažo dydžio ir varžybų, kurias ketinu fotografuoti. Viską reikia apgalvoti, pavyzdžiui, negaliu į Pirėjo „Olympiakos“ namų rungtynes eiti su žaliais marškinėliais, fanai pagalvos, kad esu Atėnų „Panathinaikos“ aistruolis, tai dar trinktelės. Lygiai taip pat negaliu į „Panathinaikos“ namų rungtynes eiti su raudonais marškinėliais. Tačiau lietuviška geltona spalva retai kam kliūva, todėl dažniausiai rengiuosi taip.

– Kurios šalies krepšinio lygos rungtynės paliko didžiausią įspūdį?
– Vienareikšmiškai – Graikijos. Niekur kitur nėra tokių išprotėjusių fanų. Įsivaizduok: tyla arenoje ir staiga, nei iš šio, nei iš to visi 5 tūkst. fanų vienu metu, vieną kartą suploja. Atrodo, kad arena sugrius, o paskui vėl tyla. Tai yra neapsakoma. Aš nežinau, kaip jie sugeba taip susiorganizuoti. Jie stengiasi parodyti savo galią, net tada, kai žaidžia ne Graikijos komandos. Padarydami tokį triuką jie nustelbia kitų ekipų fanus, taip parodydami kas čia yra geriausi.

– Tačiau būna, kad „galia“ rodoma svaidant pašalinius daiktus į aikštelę...
– Jų būdas toks. Kartais besėdint galima prisirinkti 10-15 eurų monetomis. Nors, kai prasideda daiktų mėtymas, į aikštelę skrenda viskas: kėdės, picų dėžės, visko jie prisineša.

– Papasakok apie artimiausius planus.
– Jonui Mačiuliui žadėjau, kad jei „Armani Jeans“ pateks į Italijos krepšinio lygos finalą atvažiuosiu fotografuoti.  Žinoma, dirbsiu su rinktine. Noriu fotografuoti, filmuoti, turiu daug įdomių, netradicinių minčių.

– Gal gali pasidalinti keletu?
– Noriu vystyti „Krepšinio širdies“ prekinį ženklą, kaip lietuvių meilės krepšiniui simbolį. Užsienyje daryti parodas ir pristatyti lietuvišką krepšinį netradicinių fotografinių sprendimų pagalba. Noriu didžiuosiuose Europos oro uostuose padaryti krepšinio fotografijų parodas, kaip kvietimą į 2011 m. Europos čempionatą Lietuvoje, tai būtų jungtinis tų šalių ir mūsų krepšinio federacijų projektas. Rudenį, kai prasidės krepšinio sezonas, planuoju kelionę po Europą. Su linksmu automobiliu lankysiu legionieriaus duonos ragaujančius mūsų krepšininkus ir kelionės metu darysiu šiek tiek išprotėjusius dalykus. Keliaudamas pristatinėsiu parodas apie Lietuvos krepšinį.