Šuolininkas R.Stanys: jaučiuosi lyg nukritęs iš trečio aukšto

Sidabro medalį iš Europos lengvosios atletikos čempionato į Lietuvą parvežęs šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys tikina, kad 231 centimetrų aukštyje esanti kartelė – ne riba.

- Po apdovanojimų prisipažinai negalintis patikėti, kad esi antras Europoje. Ar jau susivokei? – žurnalistai oro uoste paklausė Europos vicečempiono.

- Taip, jau patikėjau (šypsosi). Džiugu, esu patenkintas savo rezultatu, nors dėl jo privargau. Dabar jau keliu sau kitus tikslus. Europos čempionate įgavau labai daug pasitikėjimo. Asmeninį rekordą pasiekiau turėdamas nemažą rezervą, todėl jaučiu, kad 231 centimetrai – dar ne pabaiga.

- Viskas suplanuota šiems metams?

- Jeigu tik spėsiu atsigauti po čempionato, peršoksiu kartelę, kuri bus aukščiau. Finale perdegiau, nesugebėjau pilnai išnaudoti savo potencialo. Tokia pamoka man į naudą.

- Kokios mintys sukosi galvoje prieš išvykstant į Helsinkį?

- Prieš kiekvienas varžybas prisimenu trenerio žodžius: „Blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu“. Prieš varžybas svajoju apie aukso medalį. Jis man net vaidenasi. Šįkart atsipirko sunkus darbas ruošiantis startui pirmenybėms. Visada keliu sau aukštus rezultatus: jeigu noriu peršokti 240 centimetrų, žinau, kad galėsiu peršokti 230 centimetrų. Taip yra lengviau.

- Ar per treniruotę esi šokęs aukščiau?

- Ne, per treniruotes nesistengiame užbėgti įvykiams už akių. Įveikti daugiau negu 230 centimetrų nesu bandęs.

- Prieš kiekvieną šuolį žegnojiesi. Esi tikintis?

- Taip, Dievas man yra padėjęs...

- Nemažai esi kalbėjęs apie psichologiją. Kiek ji lemia tavo sporto šakoje?

- Psichologija nemažai lemia ne tik mano sporto šakoje. Kiekviename sporte daugiau negu 50 proc. viską nulemia būtent ji.

- Esi minėjęs, kad sieksi Londono olimpinėse žaidynėse patekti į finalą. Sidabras Europos čempionate – rimta paraiška.

- Londone bus sunkiau, nes ten susirinks stipriausi planetos sportininkai. Viskas priklausys nuo to, ar pavyks pailsėti po šio čempionato. Tačiau jau dabar turiu daug minčių. Aukščiausias mano tikslas žaidynėse bus finalas. Dabar džiaugiuosi sėkme Europoje.

- Po kiekvieno šuolio prieidavai prie trenerės.

- Ji visada pataria. Stadione tvyravo labai didelė įtampa: aplink kameros, be galo daug žmonių. Trenerės patarimai padėdavo susikoncentruoti į rezultatą. Ji visada primena, ką neretai pamirštu. Kvalifikacijoje jaučiausi tvirtai, tačiau finale nespėjau atsigauti fiziškai. teko parodyti savo charakterį.

- Bandei įveikti ir 233-ų centimetrų aukštį. Ko pritrūko?

- Jėgų. Jas išnaudojau bandydamas įveikti 220 centimetrų aukštį. Jį pavyko įveikti tik trečiu bandymu. Trukdė stiprus vėjas, reikėjo atrasti sėkmingos technikos raktelį. Trečiasis bandymas daugiau priklausė nuo jėgos, o ne nuo technikos. Įveikus šį aukštį trenerė mane nuramino, priminė, ką reikia daryti. Prieš kiekvieną šuolį sau kartojau: „Tai tavo galimybė, privalai kažką daryti“. Smagu, kad sektoriuje buvo ganėtinai lietuviškos. Pietiečiams, manau, koją pakišo būtent oras. Jie nėra pratę sportuoti, kai termometras rodo mažiau negu 20 laipsnių šilumos. Jiems ten buvo žiema.

- Iki Londono olimpinių žaidynių liko mažiau negu mėnuo. Kokie tavo planai?

- Stengsiuosi per dvi dienas pailsėti, viską apmąstyti. O vėliau ruošiuosi toliau. Iki starto Londone tikiuosi sudalyvauti vienose ar dvejose varžybose. Vienos jų, manau, bus Lenkijoje. Prieš pat olimpines žaidynes planuoju vykti į stovyklą. prisipažinsiu, kad apie Londoną stengiuosi dabar mažiausiai galvoti. Reikia atsipūsti, juk nesu robotas. Europos čempionate kūnui teko labai didelis krūvis. Nesu to jautęs, atrodo, kad nukritau iš trečio aukšto ir nusileidau ant kojų. Bet viskas gerai, nes traumų nepatyriau.