R.Morkevičius nenori paleisti antrojo šanso iš rankų

Po kurtinančių ovacijų pilnutėlėse Japonijos arenose ir tylios meditacijos Šaolinio vienuolyne bušido kovotojas Remigijus Morkevičius pabandys susigrąžinti priblėsusią šlovę.

Kadaise kovinio sporto mėgėjų visame pasaulyje garbintas ir varžovus per kelias sekundes mirtinais smūgiais sudaužydavęs Lietuvos bušido kovotojas Remigijus Morkevičius tikisi antrą kartą užlipti į viršūnę, nuo kurios palaipsniui krito pastaruosius ketverius metus.

Nugaros operacija, užsitęsusi reabilitacija, nesėkmingas bandymas vėl ringe tvirtai atsistoti ant kojų, galiausiai įtarimai ryšiais su Kauno kriminaliniu pasauliu ir chuliganiškas išpuolis prieš policijos pareigūną – nuo visų negandų Remyga vadinamas sportininkas praėjusiais metais nusprendė pasislėpti Šaolinio vienuolyne Pietų Korėjoje.

Po pustrečio mėnesio gyvenimo atsiribojus nuo pasaulio gruodį R.Morkevičius grįžo į Kauną ir pradėjo sportuoti "Titano" klube. Į ringą 27 metų kovotojas po pertraukos iškopė kovo pabaigoje: lietuvio ir tituluoto lenko Michalo Glogowskio dvikova Varšuvoje baigėsi lygiosiomis.

"Tiesą sakant, tai ne tas R.Morkevičius, koks buvo anksčiau. Bet viskas priklauso nuo noro ir psichologinio nusiteikimo: potencialo sugrįžti į buvusį lygį jis turi", – po šios kovos sakė Lietuvos bušido federacijos prezidentas Donatas Simanaitis.

Pasirodymu Lenkijoje, kurio metu neišvengė traumos, neliko patenkintas ir pats R.Morkevičius, tačiau pabrėžė, kad tai neslopina jo ryžto. Šeštadienį atletas Vilniuje "K-1 World Grand Prix" turnyro superdvikovoje susikaus su vokiečiu Joeliu Knochu.

"Viduje jaučiu, kad negaliu pralaimėti. Traumuotas ar ne, turiu kovoti, nes save matau tik aukščiausio rango turnyruose", – tvirtino R.Morkevičius, kuris, pergalės Vilniuje atveju, tikisi sulaukti kvietimo į prestižinį "K-1 World MAX" turnyrą, vykstantį Japonijoje – šalyje, kurioje lietuvis iškovojo svarbiausius savo trofėjus.

– Kokią traumą patyrėte Lenkijoje? – dienraštis paklausė R.Morkevičiaus.

– Ji iš tikrųjų rimta, bet nenoriu apie tai kalbėti, kad šios informacijos neišgirstų priešininkas. Matote, vaikštau, o daugiau nieko pasakyti negaliu. Visada turiu savo slaptą ginklą, juo ir bandysiu pasinaudoti.

– Antrą kartą bandote grįžti į tas aukštumas, kuriose buvote prieš ketverius ar penkerius metus. Jaudulys didelis?

– Taip. Pats jaučiu, kad per treniruotes esu kaip liūtas, o varžybose savo galimybių pademonstruoti dar nepavyksta. Matau, kad reikia dirbti, dalyvauti kovose. Gali ruoštis kiek nori, bet be varžybų nieko nebus. Anksčiau visus judesius atlikdavau mechaniškai, o dabar uždelsiu, pagalvoju. Tačiau po visų pertraukų vis tiek esu tvirtai nusiteikęs sugrįžti. Kartelę pakėliau aukštai, bet darysiu viską, kad ją vėl pasiekčiau.

– Kelionės į Pietų Korėją patirtis pravers?

– Pažiūrėsime. Esu tikras, kad ta patirtis yra nepaprastai vertinga: jei ne sportine, tai dvasine prasme. Viduje susidėliojau į lentynas tai, ko man reikėjo. Pajaučiau ramybę, stabilumą ir už tai esu dėkingas vienuoliams.