P.Motiejūnas: vienintelė rizika – jeigu kažkas nutiktų prezidentui

Šią savaitę Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pradėjo savo ilgą vasarą. Iki birželio 5 dienos rinktinė stovyklaus Druskininkuose, o nuo birželio 6-osios persikels į Palangą. Liepos 2–8 dienomis Venesuelos sostinėje Karakase vyks olimpinės atrankos varžybos, po kurių trys komandos gaus paskutinius kelialapius į Olimpines žaidynes Londone. Liepos 3 dieną lietuviai susitiks su Venesuelos komanda, liepos 4-ąją – su Nigerijos.

Pastaruoju metu Lietuvoje imta nuogąstauti dėl atrankos turnyro Venesueloje. Ten gyvenantys arba iš ten sugrįžę lietuviai pasakoja labai nemalonius dalykus apie šią šalį. Joje nesaugu, klesti smurtas, korupcija, užsieniečiai dažnai apvagiami. Arena tvarkoma vangiai, dar balandį ji stovėjo užkalta, joje buvo įsikūrę benamiai, aplinkui smarvė ir siaubinga nešvara. Ir apskritai niekas nėra užtikrintas, kad atrankos turnyras Venesueloje įvyks.

Lietuvos krepšinio federacija (LKF) taip pat seka visas žinias iš Venesuelos. Federacijos vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas buvo nuvykęs į Venesuelą. Jis – LTV „Savaitės“ svečias.

N. P. Kada buvote Venesueloje ir ką matėte?

P. M. Buvom vasario mėnesį, kai buvo traukiami burtai. Apžiūrėjom viešbutį ir pamatėm areną, kuri tuo metu buvo baisi. Iš jos ką tik buvo išvažiavę benamiai, kurie gyveno po potvynio. Ten buvo visiška netvarka, nešvaru, smarvė. Ta arena nebuvo tinkama jokiems renginiams.

N. P. O toje vienoje arenoje visos turnyro rungtynės turi vykti?

P. M. Taip, toje vienoje.

N. P. Bet dabar gal Jūs turite kokių nors labiau guodžiančių žinių, nes laiko liko visai nedaug?

P. M. Matėm kelis vaizdus spaudoje ir internete, kad statybos prasidėjo, kažkoks judesys jau yra. Kalbam su FIBA, kuri irgi sako, kad ilgai tas procesas nevyko, bet dabar, kai prasidėjo, turėtų viską spėti.

N. P. O ar tiesa, kad Venesuelos krepšinio federacija iš karto buvo pasakiusi: ventiliacijos arenoje nebus, mes jos neperstatinėsim, naujos nestatysim, parketo nekeisim, kėdžių nekeisim. Žodžiu, šį bei tą patobulinsim, padarysim kosmetinį remontą, bet daugiau nieko nesitikėkit. Taip buvo, jie tikrai taip sakė?

P. M. Taip, nes negali padaryti. Tai yra senas pastatas, jeigu darytų kapitalinį remontą, tai ir pusės metų būtų nepakakę. Parketą nupirkti, krepšius naujus pastatyti jie įsipareigojo. Tie dalykai bus nauji, bet ventiliacija, kėdės – to nebus. Bus tik minimaliai įrengta viskas, kas atitiktų FIBA reikalavimus. Dar papildomos rūbinės, kurių nebuvo. Ir viskas.

N. P. O ar tiesa, kad kelias į areną yra nepritaikytas dideliems autobusams, delegacijų atvykimui, sirgalių antplūdžiui?

P. M. Ta arena ir jos prieigos yra miesto pakraštyje, tai tikrai ne Nemuno sala ir ne „Siemens“ arena, aplink kurias vyskta pastovus eismas. Šita stovi nuošalyje ir aišku, kad nepritaikyta tiems masiniams, dideliems renginiams.

N. P. Bet jie neketina infrastruktūros gerinti?

P. M. Kiek mes žinom, tai ne.

N. P. Ar Jūs matėte viešbučius, kaip jie atrodo?

P. M. Taip, mes gyvenome tame pačiame viešbutyje, kuriame gyvens visos komandos. Tai ne penkių europinio lygio žvaigždučių viešbutis, bet normalus, saugus viešbutis. Bet, kaip sakau, žaidėjai turi suprasti, kad tai nėra naujausios technologijos, naujausio lygio viešbutis, bet viskas yra, valgyti duoda normaliai, apsauga dirba.

N. P. Visi kalba, kad tai yra labai nesaugi šalis ir jus gali apiplėšti tiesiog gatvėje. Kai Jūs buvote ten nuvykęs, Jūs susidūrėte su ta problema? Ar ten Jus kažkas saugojo?

P. M. Šiaip nesaugojo, bet viešbutyje įspėjo, kad, jeigu eisite į gatvę, geriau visus vertingus daiktus palikti, nesinešti piniginių ir saugoti save. Mes saugojom, bet vis tiek norėjosi savo kailiu patikrinti, pažiūrėti, kaip viskas vyksta. Tai nebuvo taip, kad dienos metu reikėtų kažko bijoti. Ramiai ėjom gatvėm...

N. P. ... bet ne po vieną ėjot?

P. M. Ėjom dviese, tikrinom, kaip toli galim nueiti, bet kai matai didelį srautą žmonių pagrindinėje gatvėje, tai jautiesi pakankamai saugus.

N. P. O kaip krepšininkai? Jų saugumu bus rūpinamasi? Ar Jūs apie tai ką nors žinot?

P. M. Mes matėm, kaip rūpinosi FIBA atstovais. Tai visur, kur jie važiavo, juos lydėjo policija. Lygiai taip pat bus su komandomis. Komandos turės ir savo atašė. Žmogų, kuris rūpinsis komandos reikalais, o važiuos visur su policija. Tai vienintelė rizika lieka, kaip spaudoje skaitėme, jeigu kažkas atsitiktų šalies prezidentui.

N. P. Ar teko bendrauti su kitų šalių rinktinėmis, kurios irgi turi atvykti į Venesuelą, kaip jos reaguoja į visa tai, kas vyksta?

P. M. Visiems buvo šokas, kad tos varžybos vyksta ne Lietuvoje, nes galvojo, kad atranką patikės Lietuvai. Kai buvom nuvykę tenai, visi susiduria su tom pačiom problemom: viena yra saugumas, kita, kad reikia visą laiką sėdėti viešbutyje, o krepšininkai norės kažkur išeiti. Tai visų bėdos yra tos pačios, bet sprendimas priimtas, visi suprantam, kad nieko nepakeisim. Bendraudami tarpusavyje stengiamės derintis – kur jūs eisit, ką darysit, kad turėtume tuos pačius ryšius, kad komandos laikytųsi kartu. Bet čia, žinoma, kalbu apie Europos komandas – graikus, rusus, makedonus.

N. P. Iš tiesų, kaip atsitiko, kad FIBA pasirinko tokią šalį?

P. M. Vienintelis argumentas, kurį mes matom, yra tas, kad labai daug renginių vyksta Europoje. Kad kitų žemynų šalys imtųsi kažką organizuoti, iniciatyvos yra labai nedaug. Ir kai Venesuela sugalvojo, kad ji nori parodyti savo jėgą, galią ir išreiškė norą, tai ir nulėmė, kad FIBA atidavė jiems teisę.

N.P. O kaip Venesuela save pateikė, kaip prisistatė. Juk reikėjo kažką parodyti, ką jie rodė? Tą areną, kur benamiai gyveno?

P. M. Jie nieko nerodė, sakykime taip. Skyrėsi ir pristatymai, ir pats prisistatymas žmonių. Kai susitikom su federacijos prezidentu, jis net angliškai nekalba... Mes, žinoma, žiūrim iš savo varpinės, tai mums atrodė keista.

Bet FIBA turi savo reikalavimus, kai jie nuvažiuoja, juos palepina, parodo dėmesio, patogumų, parodo tą gražią šalies pusę. Tai jie tikisi, kad ir komandos susidurs su ta gražia šalies puse, ir viskas įvyks gana sklandžiai.

N. P. Ar kas nors FIBA`ai, ar Jūs užsiminėte, kad turi komandos abejonių ir rūpesčių, kad toje šalyje vyksta atranka? Ar visi tiesiog tyli?

P. M. Visi yra pasakę savo nuomonę. Ir dabar tas karas, kuris vyksta, skilimas tarp FIBA ir „FIBA Europa“, tai prie jo prisidėjo ir FIBA sprendimas turnyrą perkelti į Venesuelą. Taip, ta nuomonė išreikšta, bet vėlgi visi nubalsavo, sprendimas priimtas. Tu gali verkti, gali skųstis, gali guostis, bet yra taip, kaip yra.

N. P. O ar gali taip atsitikti, kad Venesueloje tas atrankos turnyras vis dėlto neįvyks? Gal teko girdėti, kad taip jau yra buvę?

P. M. Teko girdėti, kad porą kartų taip buvo, ir paskutinę minutę varžybas iškeldavo kažkur kitur.

N. P. Ar Lietuva tokiu atveju galėtų prisiimti šitą turnyrą?

P. M. Laisvai galėtų, tik viskas priklauso nuo sąlygų. Tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip mes siūlėmės pirmą kartą, tikrai nesiūlytumėme, nes tai būtų visiškas finansinis minusas. Bet čia jau būtų „force majore“, todėl FIBA turėtų pati imtis iniciatyvos ir ieškoti, kas galėtų tai padaryti.