N.Varnelis: labiausiai mane subrandino krepšinis (išsamus interviu)

„Viską palikčiau taip, kaip yra“, – paklaustas, ką keistų savo karjeroje, jei turėtų tokią galimybę, atsako prieš septyniolika metų Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pirmenybėse debiutavęs, o šį sezoną Utenos „Juventus“ klubui atstovaujantis Nerijus Varnelis.

34 metų 201 cm ūgio puolėjas papasakojo apie savo karjeros vingius, sportininkų gyvenimą Lietuvoje ir svetur bei taip ir neišsipildžiusią svajonę užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius.

– Šį sezoną jau surinkai tris dvigubus dublius, ne sykį buvai naudingiausias komandos žaidėjas. Antroji jaunystė?

– Taip nepasakyčiau. Nėra lengva. Jėgų kainuoja gerokai daugiau, nei anksčiau, kaip buvau jaunesnis. Tie dvigubi dubliai man išvis nėra rodiklis. Man visada patiko kovoti dėl kamuolių, todėl ir tuos dublius surenku pelnytų taškų ir atkovotų kamuolių kategorijose. Iš patirties žinau, kad mano žaidimas po Naujųjų metų pagerėja, be to, pradėjome jausti vieni kitus su komandos draugais, atrandame savo žaidimo braižą, todėl ir rezultatas toks.

– Kaip jautiesi „Juventus“ komandoje?

– Neblogai. Esu viskuo patenkintas. Dar kartą galiu padėkoti Žydrūnui Urbonui, kad jis mane pakvietė ir suteikė galimybę grįžti į LKL ir dar kartą išmėginti save pačioje aukščiausioje šalies krepšinio lygoje.

– LKL debiutavai prieš septyniolika metų. Prisimeni pirmuosius savo žingsnius profesionaliame krepšinyje?

– Net labai puikiai. Pirmi tikrieji žingsniai buvo Panevėžio „Kalnapilio“ komandoje. Nekalbu apie pirmą sezoną Alytaus „Savi“ ekipoje. Ten aš buvau dubleris, su komanda tik treniravausi ir beveik nežaidžiau.

Panevėžyje buvo tikrai sunku. Baigęs sporto mokyklą svėriau 87 kilogramus ir žaidžiau vidurio puolėjo pozicijoje. Su tokiu svoriu vyrų krepšinyje buvo sudėtinga. Komandai tą sezoną sekėsi prastai, iki Kalėdų laimėjome vos vieną kartą. Aš turėjau puikią patirtį treniruotis su Andriumi Vyšniausku, ten susipažinau su Ž.Urbonu. Puikiai pamenu Ž.Urbono, kuris už mane buvo pora metų vyresnis, žodžius. Po vienerių rungtynių jis manęs paklausė, ar atsimenu, kaip pelniaus taškus. Atsakiau, kad nepamenu. Tada jis pasakė, kad kai subręsi kaip žaidėjas, atsiminsi visus pelnytus taškus. Tuomet šių žodžių nesureikšminau, bet dabar suprantu, kad kai esi jaunas, visus dalykus aikštelėje darai spontaniškai, iš inercijos, o kai tampi vyresnis, viską apgalvoji ir sprendimus priimi apmąstęs. Todėl ir atsimeni visus epizodus.

– Kuo to laikmečio šalies pirmenybės skyrėsi nuo dabartinių?

– Asmeniškai man tai labai skyrėsi. Kai buvau jaunas, turėjau labai daug krepšinio idealų, kurie buvo vyresni už mane ir žaidė LKL. Tiesiog aš labiau gerbiau varžovus ir norėjau į juos lygiuotis. Ta senoji karta – Vaidas Jurgilas, Darius Sirtautas, Rolandas Matulis ir kt. – visada norėjosi prieš juos geriau sužaisti ir laimėti.

Ir pats LKL čempionatas buvo įdomesnis, žiūrovai buvo labiau suinteresuoti žiūrėti rungtynes. Tada žaisdavome keturis ratus, o komandų pajėgumas buvo lygesnis, nes klubai neturėjo tiek finansinių galimybių. Aišku, neskaitant „Žalgirio“.

Dar viena svarbi savybė buvo ta, kad tuo metu buvo dvi labai geros krepšininkų kartos: vyresni jau išeinantys ir jauni ateinantys. Visi augome, visi žaidėme kartu, visi vieni iš kitų mokėmės. Nebuvo daug išvykusių į užsienį, visi žaidė Lietuvoje, todėl krepšinio lygis buvo tikrai aukštas. Šiai dienai labai didelę įtaką turi finansai. Jei žaidėjas yra šiek tiek geresnis, jis renkasi užsienį ir išvažiuoja ten žaisti už didesnį atlygį.

– Sklinda legendos, jog tas laikais krepšininkų laisvalaikis buvo ypač audringas. Teko su tuo susidurti?

– Be abejo. Tos legendos sklinda ir dar sklis ilgai. Tai apima dar Sabonio laikus, kuomet teko girdėti, kaip krepšininkai audringai švęsdavo laisvalaikį. Pačiam irgi teko žaisti keliuose labai linksmuose klubuose. Bet galiu pasakyti, kuo kompanija buvo linksmesnė, kuo daugiau bendraudavome už aikštelės ribų, kuo daugiau kartu leisdavome laisvalaikį, tuo rezultatai būdavo geresni. Čia net treneriai pastebi, kad komanda turi būti komanda ir už aikštelės ribų. Nekalbu viena apie alkoholį, nors jis čia būdavo ne paskutinėje vietoje (juokiasi).

– Tavo gimtasis miestas Alytus išsiskirdavo savo krepšinio sirgaliais. Ar jie išties buvo ypatingi?

– Tikrai taip. Daugumą jų aš asmeniškai pažinojau. Jei turite galvoje tą garsiąją Urbono nuotrauką su vainiku salėje, tai taip pat padarė mano draugai. Manau, kad šis poelgis tuomet paliko labai didelį įspūdį sirgalių tarpe. Mūsų komanda buvo labai gera, turėjome dideles finansine galimybes, rodėme gerą rezultatą, todėl ir daug žmonių ateidavo palaikyti. Mes ir su sirgaliais turėdavome nemažai „užklasinės veiklos“, ypač po laimėtų rungtynių. Dabar jaučiu romantiką tų laikų sirgaliams ir jų požiūriui į rungtynes. To nebėra. Bent jau didžioje dalyje Lietuvos klubų.

– Tau pačiam tokia sirgalių išmonė patinka ar tai jau peržengiamos ribos?

– Tuo metu ir pats Žydrūnas, ir „Šiaulių“ komanda buvo labai supykusi dėl tokio sirgalių poelgio, tačiau jie savo pasiekė. Jie išvedė varžovų lyderį iš kantrybės, jie tokiu būdu padėjo savo komandai iškovoti trečiąją vietą. Manau, kad viskas čia gerai. Tik daugiau tokių poelgių. Juk niekam nereikėjo nei „snukių daužytis“, nei pjaustytis, nei kapotis, nei šaudytis. Tai buvo ganėtinai civilizuotas sprendimas padėti komandai ir išvesti iš pusiausvyros varžovų lyderį.

– Lietuvoje esi apkeliavęs daugybę komandų. Kodėl nepavyko užsibūti vienoje vietoje ilgesnį laiką?

– Gal mano toks charakteris. Nuo vaikystės mėgau kompanijas, mėgau draugus, mėgau keliauti. Nuo jaunų dienų nesu sėslus žmogus. Anksčiau patikdavo pabendrauti su naujais žmonėmis, įgyti naujos patirties. Be to, komandos keitimas man būdavo vis didesnis stimulas, nes kaskart iš naujo reikdavo įrodyti savo vertę. Nemanau, kad tai yra labai blogai. Tai tarsi motoriukas ar spyris į užpakalį. Kai sėdi vienoje komandoje, truputėlį apkerpėji.

– Kur liko geriausi prisiminimai? Kuris miestas be gimtojo Alytaus paliko didžiausią įspūdį?

– Su mielu noru prisimenu Mažeikius, kur laimėjome tuometinę A lygą. Tai buvo labai gera komanda, labai daug pergalių ir labai daug teigiamų emocijų. Turėjome puikų trenerį Aloyzą Rudį, pas kurį aš atsiskleidžiau ir kuris labai daug davė mano karjerai. Dėkoju jam. Nuo to laiko į mane kitaip pradėjo žiūrėti ir gimtojo miesto ekipa, kuri man iškart pasiūlė trejų metų kontraktą.

– Teko žaisti Ukrainoje, Rusijoje, Čekijoje. Kuri šalis labiausiai patiko?

– Nors su čekais nelabai gražiai išsiskyrėme, ko aš nesitikėjau, bet visgi Čekijoje patiko labiausiai. Buvo surinkta tikrai labai stipri ekipa, kurioje buvo nemažai aukšto meistriškumo žaidėjų. Iškovojome daug pergalių. Vienu metu laimėjome net 17 rungtynių iš eilės. Gavau daug teigiamų emocijų, be to, kultūra panaši į mūsų ir alus skanus (juokiasi).

To paties negalėčiau pasakyti apie Ukrainą. Ten kitokia kultūra, kitoks žmonių mentalitetas. Man, kaip žmogui, ten gyventi buvo labai sunku. Neturiu nieko prieš rusus ar ukrainiečius. Ir dabar turiu daug draugų iš tų laikų, tačiau tas mentalitetas mane žudė. Mes visgi truputėlį kitokie žmonės.

– Tiesa, kad Ukrainoje pinigai gali viską?

– Žinoma. Ten žaisti labai sudėtinga. Turiu galvoje ir teisėjų darbą. Ukrainoje žmonės daugiau vadovaujasi emocijomis, o ne šaltu protu. Jei jie turi pinigų ir jų ambicijos užgaunamos, ten palauk nėra.

– Ar teisingos kalbos, jog už tam tikrą sumą milicininkai nusižengusius krepšininkus parlydėdavo su švyturėliais?

– Oi tokių dalykų ir man yra tekę patirti. Ir nekartą. Sykį už greičio viršijimą nelegaliai susimokėjus tam tikrą pinigų sumą, pareigūnas šuktelėjo: „ O dabar – anekdotas!“. Ir pasakė anekdotą apie estus (juokiasi).

– Ar sunku legionieriui svetimoje šalyje?

– Tikrai sunku. Visi užsienyje gyvenantys sportininkai tikrai nesijaučia taip gerai, kaip gali atrodyti. Taip, piniginiu atžvilgiu komfortas yra didesnis, tačiau namų ilgesys, draugų ir artimųjų trūkumas žiauriai žlugdo psichologiškai. Tarkim Ukrainoje amerikiečiai dažniausiai neišbūdavo ilgą laiką vienoje komandoje. Jie sutikdavo net už mažesnius pinigus vykti į kitą šalį, nes tas kultūrų skirtumą daug lemia.

– Prieš porą metų buvai paskirtas „Alytaus“ komandos direktoriumi, tačiau šiose pareigose neužsibuvai. Kodėl?

– Tai buvo vienas sunkiausių mano gyvenimo laikotarpių.Buvau labai nusivylęs kai kurių žmonių požiūriu ir atsakomybe. Tikrai turėjau didelių ambicijų perteikti per savo karjerą surinktą patirtį, įdėjau daug jėgų, daug idėjų, kurių tik nedaugelį pavyko įgyvendinti. Labai daug įdėjau finansų...

Tiesiog susiklostė tokios aplinkybės, kad likau kalčiausias. Teko girdėti kalbų, kad atėjęs dirbti į klubą sužlugdžiau krepšinį Alytuje. Nesvarbu, jog įdėjau labai daug jėgų, miegodavau vos po kelias valandas... Tiesiog taip nutiko.

– Kaip manai, ko reikia, kad Alytaus klubas vėl sugrįžtų į stipriausią šalies krepšinio lygą?

– Visų pirma – finansinio stabilumo. Gal kitą kartą ir nereikia fantastinių pinigų, bet reikia stabilumo. Žinoma, reikia ir kompetentingų žmonių, kurie būtų susiję su profesionaliu sportu. Reikia ir daug savanorių, kurių dėka būtų galima gerai atlikti reikiamą darbą.

– Kalbant apie tavo asmeninį gyvenimą. Utenoje gyveni vienas. Esi užkietėjęs viengungis ar tiesiog dar nesutikai savo gyvenimo moters?

– Greičiausiai dar nesutikau tos vienintelės. Kartais ta vienatvė truputėlį slegia, bet nieko nepadarysi. Mano tėvų šeimyninė idilė yra man pavyzdys. Aš labai norėčiau, kad mano asmeninis gyvenimas būtų toks, kaip jų.

Buvo momentų, kai apie šeimyninį gyvenimą išvis nenorėjau galvoti, nes visą dėmesį buvau sutelkęs į savo sportinę karjerą, savo darbą. Norėjau pasiekti kuo galima geresnių rezultatų krepšinio aikštelėje. Ta karjerą kaip prasidėjo prieš septyniolika metų, tai už metelių kitų ir baigsis, o kitame fronte taip ir nespėjau nieko nuveikti.

Be to, kelis metus žaidžiau užsienyje, o visada mąsčiau ir mąstau dabar, kad mano antroji pusė turi būti lietuvė. Per atstumą ją susirasti buvo sudėtinga, o dabar jau keičiasi prioritetai, žiūri į kažkokias kitas žmonių savybes. Bet aš dar neprarandu vilties sutikti tą vienintelę (juokiasi).

– Ką Nerijus Varnelis veikia laisvalaikiu?

– Gyvendamas Utenoje neveikiu nieko. Mūsų toks grafikas, kad to laisvo laiko ir nelabai lieka. Po treniruočių ar varžybų tenka ilsėtis, atgauti jėgas. Metai daro savo ir tos jėgos į seno daikto kūną ne taip lengvai ir grįžta. Šiaip labiausiai mėgstu pažaisti rusišką biliardą ar žvejoti. Jei turiu laisvo laiko, stengiuosi nuvažiuoti prie vandens telkinio, atsipalaiduoti ir pagaudyti žuvį.

– Ne paslaptis, jog daug keliauji. Kur planuoji pabuvoti?

– Labai norėčiau aplankyti Naująją Zelandiją. Žemėlapyje pažiūrėjau, kur yra Piečiausias Amerikos taškas. Gal ten būtų įdomu nukeliauti. Europoje jau beveik viskas pamatyta, sunku atrasti kažką naujo, todėl kelionė tikriausiai bus tolimesnė.

– Jau keli metai visiškai nevartoji alkoholio. Kas privertė atsisakyti svaigalų?

- Didžiausias to laikmečio, kai buvau „Alytaus“ klubo direktoriumi, pliusas, jog man pavyko atsisakyti alkoholio. Supratau, kad mano požiūris į svaigalus buvo perdėtas, per daug aš jais piktnaudžiavau. Tiesiog supratau, jog man nebepatinka juos vartoti. Be abejo, padėjo ir internete rasta informacija apie alkoholio poveikį. Amžius irgi daro savo. Pradedi atsirinkti, kas yra gerai, o kas – blogai.

– Karjera, kaip ten bebūtų, nenumaldomai artėja prie pabaigos. Kaip vertini visą savo kelią krepšinyje?

– Didžiausias nusivylimas, jog niekada nebuvau pakviestas nei į vieną Lietuvos rinktinę. Manau, jog profesionalaus sportininko didžiausias tikslas yra atstovauti savo valstybei. Gaila, kad taip nutiko. Tikriausiai nebuvau vertas. Sakykim, kad nebuvau vertas...

Esu patenkintas tuo, kad krepšinio dėka tapau visai kitokiu žmogumi, nei galėjau tapti be krepšinio. Sportas labai stipriai suformavo mano asmenybę. Išugdė užsibrėžto tikslo siekimą. Susiformavo pasaulėžiūra, kadangi teko pakeliauti po pasaulį, gyventi kitose šalyse, pamatyti naujas kultūras, susipažinti su daug žmonių. Man labiausiai patinka ne mano laimėti trofėjai ar pasiekimai, o tai, ką krepšinis man davė kaip žmogui.

– Ar yra dar kokia nors svajonė, kurią norėtum įgyvendinti krepšinio aikštelėje?

– Balandžio mėnesį man sueis 35 metai, tai gal pagaliau pakvies atstovauti Lietuvai bent veteranų čempionate (juokiasi). Salonikuose, kiek girdėjau, vyks veteranų pasaulio čempionatas, tai galėsiu jau sudalyvauti 35 metų amžiaus grupėje. Gal kas pakvies.

– Jei pergalvotum visą savo karjerą, ką dabar darytum kitaip?

– (ilga pauzė) Yra tik keli neesminiai dalykai, kuriuos keisčiau, bet šiaip viską palikčiau taip, kaip yra. Pakeitus kažkokius elementus, viskas galėtų būti blogiau, nei yra dabar. Aš pats, kaip sportininkas, kuris krepšinyje praleido tiek metų, manau, jog viskas yra taip, kaip ir turėjo būti.

Krepšinis.net, Eimantas Skersis



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių