Nuomonė: CSKA iki smulkmenų išstudijavo žalgiriečių gynybą

Kauno „Žalgirio“ komanda ketvirtadienį Eurolygos „Top 16“ etape namuose 73:87 nusileido Maskvos CSKA klubui ir patyrė antrąją nesėkmę iš eilės. Krepsinis.net apžvalgininkas Martynas Pocius tradiciškai pateikia savo įžvalgas apie minėtą susitikimą.

Aukštaūgiai. Joanas Plaza spaudos konferencijoje skundėsi, kad didžiausia problema komandoje šiuo metu yra priekinė „Žalgirio“ linija. Tai akivaizdu. Jei vakar varžovų gretose nebūtų žaidę tokie varžovai, kaip Saša Kaunas, Nenadas Krstičius ar Viktoras Chriapa, Darjušo Lavrinovičiaus aikštelėje tikrai nebūtume matę. Jeffas Foote‘as nepataikė pirmųjų metimų ir nusižudė psichologiškai. Apie Mario Delašą šiame sezone pasisakiau net dukart - dukart daugiau nei jis yra vertas. Liko Kšyštofas Lavrinovičius ir Paulius Jankūnas, kuriems pastaruoju metu ir taip tenka tempti pagrindinį krūvį, nepaisant smulkių traumų. Matėme, kad Plaza stengėsi ieškoti optimalaus aukštaūgių dvejeto, todėl buvo išbandomi įvairiausi variantai. Tačiau iš dviejų bent kažkokį žaidimą galėjusių demonstruoti aukštaūgių kažko norėti nebuvo galima. Tiesa, Krstičius su Kaunu didelių nemalonumų nepridarė. Tačiau paliktų jų be dėmesio nebuvo galima, todėl atsirišo rankos Chriapai, sužaidusiam puikias rungtynes. Kartu pamatėme, kaip yra sunku gintis „Žalgirio“ varžovams, kai tenka žaisti prieš abu brolius, jei jie yra bent vidutinėje fizinėje kondicijoje. Viktoras žaidė brolių stiliumi, keldamas grėsmę tiek ties tritaškio linija, tiek pacentruodamas „ant ūso“.

Pirmas perdavimas. Šio sezono „Žalgirio“ žaidime buvau pasigedęs to greito pirmojo perdavimo, kai kamuolį atkovoję komandos aukštaūgiai stengiasi jį kuo greičiau perduoti įžaidėjui ir taip pabandyti užklupti varžovus nepasiruošusius, surengiant greitą ataką. Vakar buvo bene pirmos rungtynės, kai kauniečiai šį krepšinio elementą stengėsi naudoti nuolat. Tai daryti labai energingais rankų mostais prašė ir Plaza. Tiesa, pirmas 5 minutes į priekį bėgti nesisekė, Ibrahimas Jaaberas aktyvesnio komandos draugų palaikymo nesulaukdavo. Aikštelėje pasirodžius Oliveriui Lafayette‘ui ir Marko Popovičiui, greitis puolime atsirado. Tačiau būtent dėl jo „Žalgirio“ puolimas momentais buvo netgi labai chaotiškas, netrūko „lipimų į medį“ bei užsidirbtų „blokų“. Kita vertus, tai davė ir naudos, nes, CSKA įsivėlus į aikštelės šeimininkų primestą žaidimo ritmą, pavyko atitolusius varžovus pavyti.

Pozicinis puolimas. Jei nepavykdavo „užbėgti“, poziciniame puolime kauniečiai turėjo didelių bėdų. Mėgstamas „du prieš du“  iš esmės buvo eliminuotas. Aikštelės šeimininkai išnaudojo Rimanto Kaukėno ar Popovičiaus išvedimą prieš Kauną, palikdami erdvės prasiveržimams, tačiau tai veikė tik iki pertraukos. Po jos CSKA gynyba buvo modifikuota, prasiveržimus ėmė „pasaugoti“ kiti komandos draugai, todėl visiškai dingo aštrumas puolime, atsirado statiškumas. Nebematėme įkirtimų arba vėlavo perdavimai, todėl vos porą kartų pavyko pasinaudoti užtvaromis (Jankūno puikus perdavimas Kšištofui trečiajame kėlinuke), o apsupti kelių varžovų kauniečiai dažniausiai neturėdavo kam perduoti kamuolio, teko mesti sunkius ir neparuoštus metimus. Laiko pagalvojimui nebūdavo, nes pagalba CSKA gretose atsirasdavo akimirksniu. Eliminuotas vakar buvo ir svarbus „Žalgirio“ ginklas – aukštaūgių tolimi metimai. Iš brolių tik Darjušas sykį pabandė pataikyti iš tolį, vos kartą laisvas be priežiūros ties tritaškio linija liko Jankūnas.

Naujovės asmeninėje gynyboje. Pirmus du kėlinukus „Žalgirio“ gynyboje nebuvo to, ką matėme visą šį sezoną – susispaudimų apie trapeciją, paliekant laisvus kampus. Šįkart veiksmai po savo krepšiu buvo labiau orientuoti į tai, kad apsisaugoti nuo Kauno ar Krstičiaus keliamos grėsmės. Todėl gynyba buvo dvigubinama, jei buvo, tik prieš aukštaūgius, vengiant eiti į pagalbą mažiesiems krepšininkams. Nes už kiekvieną bandymą padėti gynėjams, žalgiriečiai buvo baudžiami: atsitraukus nuo Chriapos, sulaukdavome metimo, jei aukštaūgiai padvigubindavo pastarojo priežiūrą, kamuolys pasiekdavo Krstičių arba Kauną. Tačiau tokia gynyba turėjo savo kainą: Milošas Teodosičius nesunkiai individualiais reidais įveikdavo tiek Jaabero, tiek Tremmello Dardeno ar Oliverio Lafayette‘o gynybą. CSKA pozicinį krepšinį žaidė labai kantriai, išlaukdavo momento, kai kuris nors iš mažųjų „Žalgirio“ krepšininkų nuskubėdavo į pagalbą komandos draugui, ir kamuolys atsirasdavo laisviausio maskviečio rankose. Po pertraukos „Žalgiris“ grįžo prie sau jau įprastos gynybos, kurią CSKA buvo išanalizavusi puikiai, todėl skirtumas iškart pašoko svečių naudai. Aukštaūgiams ėmus uždarinėti prasiveržimus, atsivėrė erdvės metimams iš distancijos. Išskirčiau nesėkmingą Dardeno žaidimą, būtent dėl šio krepšininko „pasislinkimų“ paskui kamuolį dvitaškį pataikė Vladimiras Micovas, tritaškį – Teodosičius, todėl neužilgo Tremmellas sėdo ant atsarginių suolo.

Zoninė gynyba. Pirmą kartą rungtynėse trumpam panaudota aikštės gynyba trečiojo kėlinuko viduryje varžovams buvo kiek netikėta, ir, verta pastebėti, ji judėjo tikrai labai neblogai, tačiau tai tęsėsi nepilnas dvi minutes – kol Ettore Messina išėmė iš žaidimo Kauną, kuris nekelia jokios grėsmės metimais iš distancijos. Todėl po kurio laiko dar kartą panaudota „zona“ nebeveikė. Maskvos komandai užteko išrikiuoti keturis metikus ties tritaškio linija ir „sukti“ kamuolį, retsykiais ji perduodant aukštaūgiui ties baudos linija. Zoninės gynybos kaina – 3 taiklūs CASK tritaškiai, iš kurių nebent Teodosičiaus metimas buvo kiek sunkesnis, Dionte‘o Christmaso ir Micovo šūviai buvo metami laisvai, išnaudojus klaidas gynyboje. Laukti, kad Rusijos čempionai tokių metimų nepataikys, tikėtis buvo sunku, pažiūrėjus į dabartinę komandos snaiperių statistiką, kuri nemeluoja – CSKA šiuo metu yra viena geriausiai metančių komandų Eurolygoje. „Žalgiris“ tai patyrė savo kailiu.


Šiame straipsnyje: ŽalgirisCSKAEurolyga

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių