M. Pocius: niekur nėra taip sunku žaisti, kaip Kaune (interviu)

Tiek Martynui Pociui, tiek Madrido „Real“ komandai paliko įspūdį Kauno „Žalgirio“ fanai. Nuotaiką, be abejo, subjaurojo incidentas po rungtynių, kai buvo užpultas Rudy Fernandezas, tačiau per rungtynes „Real“ krepšininkai, anot Pociaus, žavėjosi kauniečių sirgaliais.

Audringai palaikomi žalgiriečiai pirmavo didžiąją dalį rungtynių, tačiau „Real“ po pratęsimo 105:104 palaužė šeimininkus ir išliko E grupės viršūnėje.

Dėl stresinio pėdos lūžio žaisti negalintis Pocius dvikovą stebėjo iš šalies ir tyliai palaikė abi komandas – ir dabartinę, ir buvusią.

– Martynai, kaip jauteisi iš šalies žiūrėdamas rungtynes, kuriose pats tikriausiai labai norėjai žaisti?, - "Basketnews.lt" paklausė M. Pociaus

– Keistai. Labai keistai. Norėjosi žaisti, bet su tuo, kad nežaisiu, susitaikiau prieš porą savaičių. Žiūrėjau rungtynes, plojau už vieną komandą, tyliai džiaugiausi už abi. Toks keistas jausmas. Aišku, džiaugiuosi, nes mūsų komanda laimėjo, o visos pergalės reikalingos. Gaila „Žalgirio“, jiems ta pergalė buvo žymiai svarbesnė, bet toks tas krepšinis.

– Ar buvo tokia akimirka, kai pagalvojai, kad „Real“ komandai šiandien nepavyks laimėti?

– Buvo. Gal ketvirto kėlinio pabaigoje, kai „Žalgiris“ pirmavo 7 taškais, galvojau, kad bėgs ir nubėgs. Bet parodėme charakterį ir džiugu dėl to. Tokioje arenoje, prie tokių sirgalių laimėti yra labai didelis pliusas komandai. Manau, kad Europoje nerasime arenų, kuriose sunkiau žaisti. „Žalgirio“ fanai vieni geriausių Europoje be jokių klausimų. Iš pradžių aišku sutrikome, „Žalgiris“ gerai žaidė, gerai pataikė. Bet smagu, kad sugebėjome atsitiesti, nes ne kiekviena komanda galėtų tai padaryti.

– Vakar minėjai, kad tikiesi karštos fanų reakcijos prieš Rudy Fernandezą. Ar arenoje ir buvo tokia atmosfera, kokios tikėjaisi?

– Panašiai ir buvo. Žaidžiau „Žalgiryje“, tai žinau, kaip būna (šypsosi). Sutiko „šiltai“. Bet tai gal per daug neišmušė iš vėžių. Apskritai, atmosfera arenoje buvo superinė. Net mūsų komandos žaidėjai sėdėjo ir kartas nuo karto sakė „vau, va čia tai tikri fanai“. Tikrai įspūdinga matyti tokią atmosferą.

– Pačiam aišku būtų sudėtinga vertinti, bet visgi kaip atrodo, ko „Žalgiriui“ vis pritrūksta, kad ne pirmas rungtynes pralaimi vienu ar keliais taškais?

– Trūksta dalelės sėkmės. Galėjo turėti keturiomis ar penkiomis pergalėmis daugiau, jeigu nebūtų išleidę paskutinėmis sekundėmis. Manau, kad tik sekmės.

– Kalbant apie tavo traumuotą koją, kiek ši trauma yra panaši į Roberto Javtoko situaciją?

– Prieš rungtynes kalbėjau su Robiu, tai gan panaši. Galvojau, kad jam labiau pėda (buvo lūžusi), bet irgi čiurna buvo. Labai panašioje vietoje. Žaidžiau su stresiniu lūžiu kelias rungtynes, bet tikiuosi, kad laiku sustojau. Visgi nieko nežinosiu iki kovo 20 dienos, kai bus padaryti papildomi testai. Tada matysiu, ar gyja koja, ar nieko geresnio. Nes jeigu nebus geriau, gal reikės daryti kažką kitą.

– Jau ne pirmus metus Lietuvos rinktinės krepšininkus persekioja rimtos traumos. Robertas Javtokas gydėsi analogišką traumą, dabar iškrito Paulius Jankūnas, dar anksčiau – Rimantas Kaukėnas, Linas Kleiza. Kodėl prie geriausių Lietuvos krepšininkų taip „limpa“ traumos?

– Nemanau, kad tik prie lietuvių, visiems taip. Kai nėra daug poilsio, nors daug kas gali sakyti, kad daug nežaidi daug ir pan., bet vis tiek kas dieną sporto salėje po du kartus eini treniruotis, tai didelis krūvis. Praeitą sezoną iš aikštelės vykau tiesiai į rinktinę, nebuvo daug poilsio. Kelias vasaras prieš tai buvo panaši situacija. Galbūt pats kūno šiek tiek netausoji. Jei skauda, galvoji, kad nieko nebus bloga, ir žaidi vis tiek. Tai susideda ir atsiranda traumos. Gyveni ir mokaisi iš to.