L.Kleiza: žaisti prieš „Lietuvos Rytą“ turėtų būti įdomu

Pirmą kartą kaip priešininkų komandos žaidėjas į Vilnių atvykęs Linas Kleiza nejaukiai nesijaučia. Duodamas interviu tinklalapiui Euroleague.net  sportininkas prisipažino, kad gimtosios sienos suteikia jam tik dar daugiau motyvacijos.

Graikijos krepšinio klubo „Olympiacos“ žvaigždė Linas Kleiza užaugo tarp dviejų krepšinio kultūrų. Praėjusio dešimtmečio viduryje jo tėvai menininkai išvažiavo iš Lietuvos į Niujorką, o sūnus liko tėvynėje kartu su seneliais ir pradėjo žaisti krepšinį. Kai jam sukako 16 metų, tėvai nusprendė, kad sūnus turėtų mokytis Jungtinėse Valstijose. Čia jis baigė vidurinę mokyklą, universitetą ir pradėjo žaisti NBA lygoje.

Beveik kiekvieną vasarą L.Kleiza grįždavo į Lietuvą ir žaisdavo savo šalies rinktinėse. Šį sezoną 24 metų sportininkas grįžo žaisti į Europą. Trečiadienį jis išeis į Vilniaus „Siemens“ arenos krepšinio aikštę, kur vyks Eurolygos B grupės dvikova tarp „Lietuvos Ryto“ ir „Olympiacos“ komandų.

L.Kleiza greitai priprato prie europietiško krepšinio, ir jau dabar geriausių Eurolygos žaidėjų sąraše užima penktą vietą. Savo komandoje jis pelno daugiausiai taškų (vidutiniškai 17,9 per rungtynes) ir atkovoja daugiausiai kamuolių (vidutiniškai 7,6 per rungtynes). Tačiau pačiam krepšininkui svarbiausias kriterijus yra pergalės.

- Rungtynėse prieš „Lietuvos Rytą“ Vilniuje pirmą kartą žaisi savo šalyje kaip svečias. Ar tai tau bus neįprasta?

- Tiesa, aš dar niekada nevažiavau į savo šalį šitaip, svečių komandos sudėtyje, todėl tai bus jaudinama. Lietuvoje visada turėjau savo gerbėjų, bet žaisti prieš „Lietuvos Rytą“ turėtų būti įdomu. Nemanau, kad tai bus neįprasta. Tai tiesiog suteiks man daugiau motyvacijos juos nugalėti.

- Ar Vilnius yra tavo gimtasis miestas ir ar tu kada nors dalyvavai „Lietuvos Ryto“ jaunimo programoje?

- Gyvenau Vilniuje nuo trejų metų iki tol, kol man sukako devyneri. Mano gimtasis miestas yra Kaunas.

- Būdamas šešiolikos išvažiavai į JAV, bet ne vien dėl krepšinio. Galėtum papasakoti apie tai plačiau?

- Tėvai išvažiavo, kai man buvo 10 metų. Gerai, kad likau namuose. Tuomet turėjau gerą trenerį, todėl ir likau su seneliais. Kai man sukako 16 metų, tėvai nusprendė, kad atėjo laikas man atvažiuoti į JAV, gauti išsilavinimą ir toliau žaisti krepšinį. Tuomet turėjau pasiūlymą pradėti profesionalaus krepšininko karjerą Lietuvoje, bet tėvai sunerimo ir atvežė mane į Jungtines Valstijas.

- Tuo metu Lietuvoje buvo daug diskutuojama, ar JAV krepšinis yra tinkamas pasirinkimas jauniems žaidėjams. Aišku, tu buvai viską apgalvojęs ir turėjai šeimyninių priežasčių išvykti, bet ar tai buvo lengvas sprendimas?

- Tiesą sakant, buvo sunku palikti savo šalį, bet sprendimą priėmiau ne aš. Manę įkalbėjo tėvai, tai buvo jų sprendimas. Aišku, sunku buvo palikti bičiulius, trenerius, komandos draugus ir žengti į naują pasaulį, net nežinant kalbos. Bet viskas susiklostė puikiai. Kiekvienas turi pasižiūrėti, kas vyksta jo gyvenime, ir įvertinti visas galimybes, kurios tuo metu yra.

- Tu išvažiavai 2001-ųjų vasarą. Ar tiesa, kad lankeisi Pasaulio prekybos centre prieš kelias dienas iki Rugsėjo 11-osios?

- Taip, aš atvykau į JAV rugpjūčio pabaigoje, todėl lankėmės ten pirmosiomis rugsėjo dienomis. Taigi pavojus buvo labai arti. Mes atvažiavome, apsižvalgėme, apsilankėme Pasaulio prekybos centre, nusifotografavome ten, tačiau po savaitės aš jau mokiausi vidurinėje mokykloje Merilande. Kad lėktuvas rėžėsi į dangoraižį, sužinojome per pamoką. Niekas tiksliai nežinojo, kas vyksta. Tuomet buvo pranešta apie antrą lėktuvą. Prasidėjo panika, mokykla buvo evakuota. Visi labai jaudinosi, nes buvome arti Kolumbijos apygardos. Tačiau tuomet aš dar ne viską supratau.

- Praėjusią vasarą nusprendei grįžti žaisti į Europą. Šįkart tai buvo tavo sprendimas. Ar jis irgi buvo sunkus?

- Po ketverių metų, praleistų Denveryje, apsispręsti nebuvo lengva. Bet tai buvo puiki galimybė, „Olympiacos“ yra aukšto lygio komanda, todėl sunku buvo pasakyti „ne“. Mačiau puikią galimybę tęsti karjerą, užimti svarbią vietą geroje komandoje, ir nusprendžiau važiuoti. Dabar tiesiog stengiuosi tobulinti savo žaidimą.

- „Olympiacos“ jau šią savaitę gali patekti į aštuntfinalį. Kokie dabar tavo įspūdžiai, palyginus su lūkesčiais sezono pradžioje?

- Eurolygoje yra didžiulė konkurencija. Tai visai kitoks krepšinis, negu NBA. Kai tik pradedi judėti pirmyn, nugalėti darosi sunkiau. Bet kuri komanda gali tave įveikti. Kol kas mums sunkiai sekasi skintis kelią. Kelis kartus pralaimėjome, vos išsisukome Prancūzijoje. Kaip matote, konkurencija yra labai nuožmi.

- Iš tiesų, Prancūzijoje turėjai per paskutinį kėlinį pelnyti 19 taškų, kad komanda išplėštų pergalę prieš „Orleans“. Ar tai įrodo, kad Eurolygoje nebūna lengvų rungtynių?

- Važiavome ten po didžiulės pergalės namuose prieš „Panathinaikos“, todėl šiek tiek atsipalaidavome. Ir priešininkai vos mūsų nepamokė. Viską lėmė tik rungtynių pabaiga. Jie žaidė gerai, bet mes išplėšėme pergalę. Kova vyko visą rungtynių laiką, ir aš galvojau, kad turiu kažką padaryti, kad išgelbėčiau komandą. Neplanavau pelnyti 19 taškų per šešias minutes, bet žaidimas netikėtai man atsivėrė. Komandos draugai lengvai mane rasdavo, užtikrindavo gerą padėtį metimams. Beveik visą žaidimą priešininkų gynėjai neatsitraukė nuo manęs, bet ketvirtame kėlinyje jie apie mane pamiršo. Štai kaip padeda tokie geri komandos draugai, kaip Teo Papalukas, Milošas Teodosičius, Yotamas Halperinas.

- Kiti Europos veteranai, grįždavę į Eurolygą sakydavo, kad prisitaikyti prie europietiško krepšinio yra labai sunku. Bet per trumpą laiką sugebėjai tapti vienu geriausių turnyro žaidėjų. Kaip tau tai pavyko?

- Manau, kad iki šiol dar bandau prisitaikyti, bet man buvo lengviau, nes nuo 14 ar 15 metų beveik kiekvieną vasarą žaisdavau savo šalies rinktinėse ir žaidžiu iki šiol. Taigi gerai susipažinau su europietišku krepšiniu. Jis labai skiriasi nuo amerikietiško, bet Europos ir pasaulio čempionatai, Olimpinės žaidynės padėjo man prisitaikyti.

- Kada supratai, kad iš tikrųjų esi Europoje?

- Buvo keletas varžybų, kai itin ryškiai tai pajutau. Man labai didelis skirtumas yra gerbėjai. Kai žaidi prieš „Panathinaikos“, kai žaidi Belgrade, meti baudos metimus, ir netikėtai kažkas patenka tau į veidą. Tokių dalykų nebūna per NBA varžybas. Čia gerbėjai dar tavęs nematė ir nebuvo sutikę, o tu jau matai jų akyse neapykantą vien dėl to, kad esi priešininkų komandoje. Iš pradžių man tai atrodė labai keista. Nesu pratęs prie tolių dalykų, bet bandau priprasti.

- Kas turėtų įvykti, kad šis sezonas tau taptų sėkmingas?

Pergalė. Negali būti jokių kitų klausimų. Tokioje talentingoje komandoje, į kurią prezidentas tiek daug investavo, svarbiausia yra pergalės. Mes nekalbame apie nieką daugiau, tikslus ar kitus dalykus, nes visi žinome, kad mūsų tikslai yra aukščiausi - stengtis laimėti viską.

- Tai reiškia, kad būtina patekti į finalinį ketvertą. Ar pavasariškas Paryžius yra puiki vieta menininkų šeimai?

- Jeigu ten pateksime, visa šeima tikrai atvažiuos. Tokia kelionė ypač patiktų mano mamai.


Šiame straipsnyje: Linas Kleiza

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių