Lietuvos badmintono lyderis pajuto triumfo skonį

"Noriu būti pasaulio reitingo trisdešimtuke ir esu visiškai įsitikinęs, kad esu to lygio. Bet tai reikia įrodyti", – teigia badmintonininkas Kęstutis Navickas.

53 vietą pasaulio reitinge užimantis badmintonininkas K.Navickas po trijų iš eilės svarbių turnyrų Anglijoje, Vokietijoje ir Kanadoje dviem savaitėms grįžo į Lietuvą. Gimtajame Kaune 26 metų sportininkas laiko veltui neleido.

Pirmą kartą Kęstutis į Kauną pasikvietė pajėgų treniruočių partnerį iš užsienio – daną Kristianą Midtgaardą, 74 pasaulio raketę. Sparingo partnerių stygius Lietuvoje – viena opiausių problemų K. Navickui. Galimybės pasikviesti aukšto lygio žaidėjų iš užsienio atsirado bazėje „ecoTENNIS“ įrengus šiuolaikines badmintono aikšteles.

„Anksčiau niekas nebūtų pas mane važiavęs. Dabar, kai puikios tiek apgyvendinimo, tiek treniruočių sąlygos, pasikviesti sparingo partnerių iš užsienio bus paprasčiau“, – sakė K. Navickas.

Gegužės pradžioje Kanadoje vykusiame badmintono turnyre „International Challenge“ K. Navickas nukeliavo iki pat finalo. Ten, įveikęs 32 pasaulio raketę prancūzą Brice’ą Leverdezą, Kęstutis, kaip pats sako, laimėjo aukščiausio lygio turnyrą per savo karjerą.

Į varžybas Kanadoje jis išvyko iš karto po Sarbriukeno „Bischmisheim“ ekipos, kuriai atstovauja trejus metus, triumfo Vokietijos Bundeslygos čempionate. Pasak jo, asmeninė pergalė Kanadoje ir komandinis triumfas Vokietijoje padėjo nuplauti kartų pralaimėjimą Europos čempionato, kuris vyko balandžio pabaigoje Mančesteryje, aštuntfinalyje.

Nors nuo praėjusių metų rudens beveik keturiems mėnesiams dėl traumų buvo iškritęs iš rikiuotės, K. Navickas Europos čempionate puoselėjo svajones pakovoti dėl medalio. Viltys, įveikus pirmus du etapus, žlugo trečiajame, skaudžiai pralaimėjus šiuo metu 45 pasaulyje airiui Scottui Evansui.

Nors užimta 9–16 vieta – aukščiausias lietuvių laimėjimas Europos čempionatuose per visą istoriją, prisiekusio maksimalisto tai neguodžia – norėjosi daugiau.

- Kęstai, kokie prisiminimai apie Europos čempionatą?

- Dviprasmiški. Pirma pergalė prieš treniruočių partnerį, antrą vokiečių raketę Dieterą Domke, buvo puiki, pasiekta gražiu stiliumi. Antra pergalė buvo sunki psichologiškai, nes norvegas Staineras Klausenas buvo laikomas silpnesniu už mane, todėl privalėjau laimėti. Trečias mačas... Buvo daug vilčių, nes žinojau, kad airį galiu įveikti. Jis čempionate demonstravo išties puikią formą, prieš tai labai netikėtai įveikė pajėgų olandą Ericą Pangą. Be to, buvo tam tikrų neparankių dalykų. Pavyzdžiui, dieną prieš tai jis žaidė vieną mačą, aš – du. Arba tai, kad žaidėme lėtais kamuoliukais, kurie S. Evansui parankesni. Bet neverta tuo teisintis. Airis tiesiog buvo stipresnis.

- Labiausiai nustebino tai, kad S. Evansui abu setus pralaimėjai beviltiškai dideliu skirtumu. Kodėl?

- Smarkokai... Man irgi keista... Buvo labai skaudu, keletą dienų negalėjau atsigauti. Vis galvojau, kas ne taip. Manau, tiesiog S. Evansas pranoko savo galimybes, o aš neįvykdžiau savo užduočių. Per visą žaidimą niekaip nepavyko įeiti į savąjį ritmą. Jis buvo visiškai išanalizavęs mano žaidimą, tad sugebėjo primesti savo stilių. Mano bandymai keisti taktiką buvo nesėkmingi. Labiausiai ir buvau nusivylęs tuo, kad visai nesugebėjau pademonstruoti savo žaidimo. Vis dėlto, kaip parodė tolesni įvykiai, Europos čempionate nebuvau geriausios formos. Po ilgo traumų periodo trūko varžybų praktikos ir psichologinio užtikrintumo, nors tuomet tikrai maniau, kad jau galiu žaisti ir kovoti dėl aukščiausių vietų.

- Ar turi sąrašiuką žaidėjų, kuriems ateityje reikėtų atsikeršyti?

- Žinoma, turiu (šypsosi – aut. past.). Jis nėra labai ilgas, bet toks sąrašiukas tikrai yra, nes dėl tų nesėkmių, į kurias buvau patekęs, pralaimėjau susitikimus, kurių niekada prieš tai nebūčiau pralošęs. Manau, kad kiti žaidėjai irgi turi savo sąrašiukus, į kuriuos aš patenku. Man tereikia būti geriausios formos ir galiu žaisti su bet kuriuo priešininku. Bet kai nesu visiškai pasiruošęs, kaip buvo pastaruosius metus, noro žaisti ir laimėti neužtenka. Kai nėra psichologinio stabilumo, atsiranda vienas pralaimėjimas, kitas, kurie veda žemyn.

- Ko gero, S. Evansas dabar šio sąrašo viršuje?

- O, taip! Su juo žaidžiau pirmą kartą ir, tikiuosi, antrasis mūsų susitikimas įvyks kuo greičiau. Norisi išsiaiškinti (šypsosi – aut. past.). Kita vertus, jis iškovojo labai svarbią pergalę ir vargu ar mano revanšas eiliniame turnyre būtų toks saldus, kokia jam buvo pergalė Europos čempionate. Pavyzdžiui, Pekino olimpiadoje įveikiau rusą Stanislavą Puchovą, kuriam vėliau viename turnyre pralošiau. Bet kas jam iš to? Juk susitikimas olimpiadoje buvo daug svarbesnis. 

- Papasakok, kaip sekėsi Bundeslygos finale.

- Mūsų klubas čempionu tapo penktą kartą iš eilės, bet tai anaiptol neatspindi Bundeslygos komandų pajėgumo. Konkurencija lygoje nėra maža. Mūsų komanda stipri, tačiau šį sezoną ji – viena jauniausių, todėl favoritėmis buvo laikomos kitos komandos. Manau, kaip ir pernai, laimėjome dėl komandinės dvasios. Šis sezonas pirmasis, kai Sarbriukeno komandoje žaidžiau kaip pirmoji raketė. Savo vienetų mačą finale pralaimėjau Europos čempionate bronzos medalį iškovojusiam Marcui Zwiebleriui. Nepaisydamas to, džiaugiausi su visa komanda ir jaučiausi prisidėjęs bei nusipelnęs pergalės, nes pusfinalyje buvau įveikęs 15 pasaulio raketę malaizietį Wong Choong Hanną. Dėl šios pergalės, galima sakyti, ir patekome į finalą. Asmeniškai man šis čempionatas buvo sunkus ir ne itin sėkmingas. Kamavo traumos, todėl beveik pusę mačų praleidau. Vis dėlto atkrintamosios varžybos buvo išties smagios. Tiek pusfinalyje, tiek finale laimėjome prieš favoritėmis laikytas komandas. Pavyzdžiui, Bonos komandoje, kurią įveikėme finale, žaidžia trys badmintonininkai, patenkantys į pasaulio reitingo trisdešimtuką. Mes irgi stiprūs, bet šį sezoną komanda buvo labai jauna, todėl pirmos vietos iš mūsų nelabai kas tikėjosi.

- Kai kitą dieną komanda šventė, tu sėdai į lėktuvą ir išvykai į turnyrą Kanadoje...

- Taip. Planavau Europos čempionate būti geriausios formos, o vėliau tą formą išnaudoti turnyruose, todėl išvykau į Kanadą, nes Europoje stipresnių turnyrų po Europos pirmenybių nebuvo. Turnyras Kanadoje – trijų žvaigždučių (badmintono turnyrai pagal lygį skirstomi iki šešių žvaigždučių – aut. past.), jo prizinį fondą sudarė 34 tūkst. JAV dolerių. Kanadoje jaučiausi puikiai. Po Europos čempionato jau buvo atslūgusi įtampa, psichologiškai jaučiausi tvirčiau. Stipriai atrodžiau nuo pat pirmo mačo, laimėjau įtikinamai. Aišku, persilaužimo pergale galima vadinti pergalę prieš japoną, kai tikrai pajutau, kad galiu žengti iki pat galo. Į turnyrą vykau nekeldamas jokių išankstinių tikslų. Kadangi grafikas buvo įtemptas, nė nebuvo laiko kada apie tai galvoti. Kai įveikiau japoną, supratau, kad tai mano turnyras, bet iki galutinės pergalės ėjau žingsnis po žingsnio, galvodamas tik apie artimiausią mačą. Mano nuomone, tai antras svarbiausias laimėjimas mano karjeroje. Jis nusileidžia tik iškovotai devintai vietai Pekino olimpinėse žaidynėse. Džiaugiuosi ne tik dėl to, kad laimėjau, bet ir dėl to, kaip to pasiekiau. Visose partijose varžovams primečiau savo žaidimo stilių ir įsitikinau, kad galiu išlošti turnyrus žaisdamas savo stiliumi, o mano stiliaus pagrindinis akcentas – greitis. Ši pergalė buvo svarbi, kad žmonės patikėtų, jog galiu laimėti. Sutinku, kad pastarieji metai buvo prasti ir gerų rezultatų per daug nebuvo, bet dar kartą įsitikinau, kad kryptingai dirbdamas ir būdamas pasiruošęs galiu pasiekti gerų rezultatų.

- Pasaulio reitinge esi 53-ias. Ši pozicija atspindi tavo pajėgumą ar, manai, galėtum būti aukščiau?

- Bus geriau. Po olimpiados buvau 42-as, o vėliau prasidėjo smukimas... Noriu būti trisdešimtuke ir esu įsitikinęs, kad esu to lygio. Bet tai reikia įrodyti.

- Treneris Juozas Špelveris yra sakęs, kad kovoti kaip lygus su lygiais su aukščiausio lygio žaidėjais tu gali, tačiau pergalių prieš elitinius pasaulio badmintonininkus vis dar trūksta. Ypač, pasak trenerio, dažnai pralaimi tokių setų pabaigas. Ar tai tiesa ir kokios to priežastys?

- Detalės. Tai lemia detalės. Turiu treniruoti smulkmenas, kad žengčiau didelį žingsnį į priekį. Jei galiu žaisti apylygiai, vadinasi, patobulinęs tam tikras detales, galiu išlošti. Vis dėlto svarbiausia, kad su geriausiais pasaulio žaidėjais galiu žaisti kaip lygus su lygiais, o pergalės anksčiau ar vėliau ateis. Tą kelių taškų skirtumą lemia tik detalės.

- Tau 26-eri. Galima sakyti, kad atėjo metas, kai turi rodyti geriausius karjeros rezultatus?

- Man atrodo, kad tas laikas dar priešaky. Tik dabar pradedu atrasti savo žaidimo stilių prieš geriausius pasaulio žaidėjus. Mes su broliu (brolis dvynys Gediminas yra profesionalus krepšininkas – aut. past.) vėliau subrendome. Esu tikras, kad tai veikia ir karjerą, todėl, manau, svarbiausios pergalės dar priešaky.

- Kokie artimiausi planai?

- Gegužės 20–23 d. laukia turnyras Ispanijoje. Taip pat trijų žvaigždučių turnyras, bet konkurencija, manau, čia bus didesnė nei Kanadoje, nes atvažiuos daugiau europiečių. Maždaug mėnesį Europoje nebuvo stiprių turnyrų, taigi visi suvažiuos į Ispaniją. Bus išties stiprus turnyras.


Brolis apie brolį

Gediminas ir Kęstutis Navickai paauglystėje mielai žaisdavo ir badmintoną, ir krepšinį. Tačiau kiekvienam vis labiau sukant savo keliu, vienam – krepšinio, kitam – badmintono, brolių kovos tapo retos – tiesiog jėgos nelygios. Vis dėlto kiekvienam jų brolio praktikuojama sporto šaka išliko artima. Gediminas, praėjusį sezoną rungtyniavęs Košalino „AZS“ (Lenkija) ir Valgos „CKE Inkasso“ (Estija) krepšinio klubuose, atidžiai stebi brolio pasirodymus badmintono aikštelėse ir puikiai žino pagrindinius Kęstučio varžovus. Radęs laiko netgi vyksta į turnyrus pasižiūrėti, kaip žaidžia brolis. Taigi apie badmintonininką Kęstutį Navicką krepšininkas Gediminas Navickas drąsiai kalba kaip puikus badmintono specialistas.

Gediminas Navickas: „Po olimpinių žaidynių buvo psichologinė ir fizinė duobė. Kad pasiruoštų olimpiadai, Kęstas išsunkė visą save, tad prasidėjo ligos, mikrotraumos. Manau, kad tik dabar turi ateiti rezultatai. Mes su broliu nesame tokie, kad pūstume miglą ir sakytume, jog gal rezultatai nebuvo tokie jau blogi, gal viskas gerai. Ne. Rezultatai, kuriuos Kęstas rodė pastaruosius dvejus metus, buvo blogi, ir mes nebijome to pripažinti. Suvokiame, kad nebūna tik kilimo į viršų, būna ir duobių. Ši duobė ir visos tos traumos – to, kaip Kęstas ruošėsi olimpiadai, padarinys. Išsunkė organizmą ir, maža to, iškart po olimpiados vėl puolė į turnyrus, treniruotes. Kūnas tuomet pasakė, kad jis taip negali. Teko sustoti. Kadangi Lietuvoje tėra vienas aukšto lygio badmintonininkas, ta duobė iškart tapo matoma, visi iškart pastebėjo, kad rezultatų nėra. Kadangi brolio žaidimo stilius paremtas sprogstamąja jėga ir milžinišku greičiu, fizinis pasirengimas tampa labai svarbus. Jei ką nors nuolat skauda, o jei neskauda, tai skaudėjo prieš dvi savaites ir negalėjai normaliai treniruotis, nėra ir tos fizinės formos. Nėra ir rezultatų. Tai labai lengvai paaiškinama, bet tai nėra teisinimasis. Visuomet esame maksimalistai ir nesakome, kad rezultatai geri, jei ne tokių tikėjomės. Pergalė Kanadoje – vienintelis geras pastarųjų metų rezultatas, nuo kurio, tikėkimės, pavyks atsispirti.“ 


Šiame straipsnyje: Kęstutis Navickasbadmintonas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių