Lenktynininko B. Vanago knyga – storiausia Lietuvoje? (interviu)

Kai atsibosta kalbėti apie Dakaro ralį, galima pasikalbėti apie „šalia Dakaro”. Taip bendraujant su Benediktu Vanagu paaiškėjo įdomūs faktai. Sporte jis – nuo 18-os, sporto marketinge aktyviai dirba devintus metus, organizuoja „Velomaratoną” ir „Halls Winter Rally”, lenktynininko šalmą iškeitęs į verslininko kostiumą ieško ir randa partnerių, sukuria jiems vertę. Tada startuoja Dakare, o istorijos iš ten sugula į storiausią Lietuvoje išleistą knygą – beveik 1600 lapų monitoringo ataskaitą. Kuris kitas sportininkas daro bent kažką panašaus?

SportIN.lt kartu su žiemą išgarsėjusiu B. Vanagu siūlo į Dakaro ralį pažvelgti kitu kampu. Viešieji ryšiai, žiniasklaida, jos kaina, vadyba – tai irgi Dakaras, apie kurį kol kas niekas nekalbėjo, nes… matyt, niekas nepaklausė. Portalas www.sportin.lt šią „klaidą” ištaisė.

- Benediktai, pirmajame jūsų Dakaro ralyje visko buvo daug, dideliu greičiu ir per trumpą laiką – lyg gerame veiksmo filme. Ar iš to, ką nuveikėte Pietų Amerikoje, išeitų parašyti knygą?

- Be abejo taip – ir ne vieną. Pagal scenarijų kiekviena praėjusio Dakaro diena buvo verta knygos arba bent labai didelio paragrafo. Tačiau laikui bėgant viskas užsimiršta. Dabar turėčiau ilgai sėdėti ir galvoti, kol viską atgaminčiau. Kertiniai įvykiai ir išgyvenimai liko, bet smulkmenos blėsta.

Kaip viešųjų ryšių specialistas sakau, kad mūsų Dakaras turėjo visas pagrindines sudedamąsias dalis idealiam knygos scenarijui. Jis buvo labai banguotas, turėjo kulminacijų, pikų, smigimų, kritimų, kilimų, jame buvo dramos, jausmų, komedijos, tragikomedijos ir t.t.

Man asmeniškai šis Dakaras buvo didžiulis gyvenimo išbandymas. Nors Dakaras yra lenktynės ir tai turėtų būti sportinis renginys, bet jau labai seniai niekam jis nėra tik sportas. Dakaras yra žodžio „išbandymas“ sinonimas. Kiekvienas žmogus gyvenime turi savo Dakarą.

- Knyga neparašyta, bet istorijos fragmentai sugulė interneto svetainėse, laikraščiuose, TV ir radijo žiniose. Pirmą kartą apie lietuvius Dakare žinojo visi 3 000 000 tautiečių. Iš kur toks susidomėjo Dakaru ir jumis?

- Mes tiesiog buvome pirmi, kurie kažką daugiau darėme žinių sklaidos prasme. Neapsiimu vertinti, ar tai buvo gerai padarytas darbas. Aš pats asmeniškai matau, kad viską galėjome padaryti dar bent keletą kartų geriau. Tai, ko nepadarėme, bandysime pagerinti kitame Dakare.

Žinoma, mus labai stipriai ribojo techninės galimybės. Dakaro organizatoriai sukuria tikrai puikią infrastruktūrą ir dar geriau žino, kaip už tai pasiimti pinigus. Šiais metais mums organizatorių siūlomos duomenų perdavimo paslaugos buvo sunkiai įkandamos. Pavyzdys: komandai, norinčiai turėti vidutinio galingumo internetą duomenų perdavimui, kainos prasidėdavo nuo 20 000 eurų vien už galimybę juo naudotis. Natūralu, kad tai biudžete sudaro labai didelę dalį. Tad bandėme gudrauti, pirkti vietines GSM korteles, naudotis partnerių paslaugomis ir t.t.

- Ar „gudravimas“ reiškia, kad bandėte nelegaliai prisijungti prie kitų komandų WiFi?

- (Juokiasi) Neturėjome hakerių, kurie mokėtų įsibrauti ir nulaužti tinklo apsaugą. Visi šiais laikais yra gudrūs ir moka saugoti savo tinklą slaptažodžiu. Šioje vietoje lietuviai yra labai kūrybingi, bet geresnio varianto, nei sumokėti pinigus ir nusipirkti internetą legaliai, mes kol kas neradome.

- Sakote, galėjo būti kelis kartus geriau... Kiek nuliukų reikia, kad Benedikto Vanago ekipažas Lietuvoje būtų nušviestas taip, kaip jūs norėtumėte?

- Jei nekalbėsime apie autorinius honorarus, trijų žmonių komanda, kuri turėtų automobilį, internetą ir savo įrangą, neblogai galėtų darbuotis už kokius 200 000 litų. Tai papildomų išlaidų suma, kurias reikėtų sumokėti. Pagrindinė to dalis būtų duomenų perdavimo paslauga, perkama iš organizatorių. Kiti mokesčiai – žurnalistų akreditavimo mokesčiais, automobilio nugabenimas, lėktuvo bilietai. Susidaro didžiulės sumos, bet tai natūralu, nes dirbti reikia kitame žemyne, iš kito pasaulio pusrutulio. Ir nors ten infrastruktūra tikrai gerai išvystyta, tačiau tokiais interneto greičiais, kokius mes turime čia, Lietuvoje, jie pasidžiaugti negali.

- Žadate tiek skirti kitų metų Dakaro projekto informacijos sklaidai?

Jau dabar daug dirbame šiuo klausimu. Galiu pasakyti, kad didieji Lietuvos žiniasklaidos žaidėjai pamatę tautiečių susidomėjimą Dakaru derasi dėl galimybės suformuoti profesionalų komandą dirbančią Pietų Amerikoje šių, didžiausių lenktynių pasaulyje, metu. Neišvengiamai turėsime padaryti dar geresnį darbą sekančių metų Dakare jei mes ten būsime.

- Kurios komandos darbas su žiniasklaida nustebino labiausiai?

- Didžiausia žiniasklaidos komanda – organizatorių. Bijau sumeluoti, bet man atrodo, kad joje dirba ne mažiau kaip 200 žmonių. Pridėkime sraigtasparnius, dešimtis automobilių, kurie išdėstyti trasoje, juose dirbantys profesionalai filmuoja bei fotografuoja. Dakarui nušviesti daromas didžiulis darbas. Nenuostabu, kad šitas projektas taip gerai žinomas pasaulyje.

- Kokio dydžio informacijos štabą Pietų Amerikoje turėjo jūsų komanda?

- Mes buvome nykštukai palyginus su tomis komandomis, kurios dirbo pasauline prasme. Palyginimui, „Mini“ komandoje, kurioje važiavo pirmą vietą laimėjęs Stephane‘as Peterhanselis, aptarnaujančio personalo buvo apie 120 žmonių. O pas mus – 3 mechanikai. Štai jums ir skirtumai. Lygiai tokie santykiai ir komunikacijos srityje.

Mūsų komunikacijos žmonės buvo Lietuvoje. Iš mūsų ar komandos narių gaudavo informaciją, ją apdorotą publikuodavo Lietuvos žiniasklaida.

- Dalį Dakaro pažinome per jūsų blog‘us. Aukojote poilsio laiką mainais į pokalbį su dienoraščiu?

- Mano blog'ai tuo metu buvo mintys, kuriomis norėjau pasidalinti. Man jų nereikėjo specialiai kurti, nes informacijos intensyvumas buvo be galo didelis. Dabar suprantu, kad tokiomis akimirkomis būtina rašyti blogą. Tai pati šviežiausia, pati aktualiausia, pati įdomiausia informacija. Iškart neužfiksavus, ji laikui bėgant užsimiršta. Tikrai verta didžiųjų projektų metu skirti bent pusvalandį per dieną minčių ant popieriaus sudėliojimui.

- Grįžkime į Lietuvą. Pasibaigus Dakarui vykdėte informacijos monitoringą. Jo rezultatai – įspūdingi.

- Mūsų istorijoje, o sporto rinkodaroje intensyviai dirbame daugiau nei aštuonerius metus, Dakaras buvo geriausias projektas viešųjų ryšių prasme. Apie Dakarą buvo publikuoti apie 900 straipsnių internete, apie 150 TV pranešimų, virš 140 straipsnių nacionalinėje ir regioninėje spaudoje, apie 100 radijo pranešimų. Tai tik keli kertiniai faktai kalbant apie mūsų projekto komunikaciją Lietuvoje. Mūsų žiniasklaidos monitoringo knyga yra viena storiausių kada nors išleistų Lietuvoje. Ją sudaro 1585 lapai, kitaip tariant, tai yra toks dokumentas, kurį sunku net panešti.

Vienas iš labiausiai mus džiuginančių faktų tas, jog penkiuose didžiausiuose naujienų interneto portaluose turėjome apie 130 pagrindinių žinučių. Tiek kartų buvome tarp pagrindinių dienos pasaulio ir Lietuvos naujienų. Manau, tai vienas geriausių rezultatų. Kalbu ne vien apie automobilių sportą, kalbu apie Lietuvos sportą bendrai.

Toli gražu ne kiekvienas sportininkas fiksuoja informacijos kiekį apie save. Pradėkime nuo to, kad sportas yra ir verslas. Mes tiesiog dirbame darbą, kuris susijęs su sporto rinkodara. Sporte partnerystė su verslu susijusi naudingumo principais. Yra dvi pusės, ir jei iš abipusio bendradarbiavimo jos išlošia, tada jie yra partneriai, jie daro bendrą darbą. Šioje vietoje natūralu, kad sportininkai sportuoja, viešųjų ryšių specialistai dirba savo darbą, kuria įdomias istorijas. Verslas, būdamas šalia, asocijuojasi su tam tikromis vertybėmis ar procesais, kurie tuo metu vyksta. Natūralu, kad dirbdamas nori pamatuoti savo rezultatą, pamatyti, koks jis šiuo atveju. Visus projektus, kuriuos darome, renkame informaciją, tam, kad paskui pamatytume, kaip mums sekėsi, kokią sklaidą sukūrėme ir kokią naudą sugeneravome. Ta informacija reikalinga dar ir tam, kad ateityje būtume dar geresni išanalizavę savo tobulintinas puses.

- Galutinėje Dakaro ralio įskaitoje užėmėte 64 vietą. Net ir būdamas vidutinioku jūsų ekipažas sugebėjo likti įdomus...

- Šnekant apie rezultatus, lenktynių pradžioje keletas mano padarytų klaidų nulėmė lenktynių baigtį. Mes buvo pakankamai greiti daugumą lenktynių dienų, tačiau klaidos neleido pataisyti situacijos bendroje lenktynių klasifikacijoje. Na, o šnekant apie tai kas buvo įdomu žiūrovui ar skaitytojui, mes turėjome visus reikalingus ingridientus gerai istorijai. Buvo tiek teigiamų, tiek neigiamų kulminacijų. Siužetas buvo vertas labai geros knygos. Tai pritraukia. Jei būtume štampavę tik gerus rezultatus, nebūtumėme turėjo nei dešimtadalio pasisekimo žiniasklaidoje. Šiuo atveju, turėdami daug ir visokių atsitikimų, mes turėjome galimybę nušviesti Dakarą visai kitoje plotmėje. Sportas šiuo atveju yra pakankamai siaura sritis. Kuomet prasideda asmenybių, išbandymų, egzotiškų kraštų klausimai, sėkmės ir nesėkmės – tada yra tai, kas gerokai įdomiau skaitytojui.

- Kuri linija, sportinė ar viešųjų ryšių buvo sėkmingesnė?

- Sportine prasme džiaugiuosi labiausiai dėl vieno – mes pasiekėme finišą ir surinkome informaciją, patirtį apie Dakarą. Privalėjome finišuoti tam, kad kitais metais būtumėme geresni. Reikia nepamiršti, kad tai buvo pirmasis mūsų Dakaras – sudėtingas ir didelės apimties projektas. Mums reikėjo kautis su komandomis, kurios startuoja penkioliktą, dvidešimtą o gal net ir dvidešimt penktą Dakarą. Natūralu, kad informacijos bagažas, techninės ir finansinės galimybės tikrai nebuvo mūsų pusėje. Sportine prasme sugebėjome surinkti nemažai informacijos. Šešiasdešimt penkta vieta manęs kaip sportininko netenkina. Padariau keletą klaidų, tad pasiekti finišą buvo labai garbingas rezultatas. Manau, kad mūsų potencialas yra žymiai didesnis nei pasiekta pozicija. Tad sportinius pasiekimus vertinu labai vidutiniškai. Žiniasklaidos prasme, manau, mes padarėme labai gerą darbą ateičiai. Vien informacija apie sportinius pasiekimus bus labiau laukiama, nes daugelis atsimins, kaip sudėtinga juos yra pasiekti.