Lengvaatlečiai: treniruočių sąlygos Vilniuje mus šiurpina

Po 2012 metų vasaros olimpinių žaidynių Londone Lietuvos sportininkai prabilo apie prastą treniruočių bazių būklę mūsų šalyje. Praėjus pusmečiui susidomėjimo sportu banga atslūgo, o daugelis treniruočių bazių taip ir nesulaukė paramos.

Lengvoji atletika (kaip ir daugelis kitų sporto šakų) išgyvena sudėtingą laikotarpį – jai tenka balansuoti tarp aukštų rezultatų siekimo ir taupymo. Lengvaatlečiai profesionalai – Lina Grinčikaitė, Eglė Balčiūnaitė ir Darius Aučyna – pasakoja apie „sporto karalienės“ ateitį ir atskleidžia, kaip atrodo sistema iš vidaus.

E.Balčiūnaitė: „Bėgiojome su pirštinėmis ir kepurėmis“

Lietuvos rekordininkė ir tarptautinių varžybų prizininkė Eglė Balčiūnaitė prisimena Šiaulių maniežo būklę iki remonto. „Buvo baisu, tamsu. 6-8 laipsniai šilumos žiemą. Labai seni takai, kai kur buvo duobių, į kurias galėjo patekti startukas. Ir šalta, labai šalta. Manieže bėgiojome su pirštinėmis ir kepurėmis“, – sakė lengvaatletė.

Dabar Šiaulių maniežas renovuotas, bet tos pačios problemos lieka kitur: sostinėje sportininkams tenka rengtis vos ne žiemiškai.

Europos lengvosios atletikos čempionato prizininkę klaipėdietę Liną Grinčikaitę šiuo metu dažnai galima sutikti Vilniaus manieže. Bėgikės teigimu, žema temperatūra sukelia nepatogumų treniruojantis ir siekiant aukštų rezultatų. „Atėjęs į treniruotę, jauti šalčio diskomfortą ir turi varžyti save dideliu sluoksniu rūbų. Tai sukelia problemų bėgant testavimą – negali nusirengti ir bėgti su trumpa apranga, nes esant žemai temperatūrai, traumos tikimybė yra didžiulė“, – pastebi L.Grinčikaitė.

Vilniaus manieže, įkurtame daugiau negu prieš 20 metų, beveik nėra pokyčių ir nevykta renovacija: sportininkams tenka prisitaikyti prie senų treniruoklių, inventoriaus stygiaus ir duobių takuose. Nuo didelio dulkių kiekio manieže graužia akis, o Vilniaus Vingio stadione (vieninteliame sostinės stadione, kur gali treniruotis lengvaatlečiai) baisu eiti į dušą – iš senų čiaupų bėga surūdijęs vanduo, o ant suskilusių plytelių slysta kojos.

D.Aučyna: „Prie visko reikia prieiti pro galines duris“

Tarptautinių varžybų prizininkas ir kandidatas į 2016 m. olimpines žaidynes Rio de Žaneire Darius Aučyna praėjusią žiemą patyrė raiščio traumą. Jam buvo suteikta pagalba, tačiau anot šuolininko į tolį, ji rėmėsi ne aukštu sporto medicinos lygiu, o žmonių geraširdiškumu. „Sporto medicina ir sportas Lietuvoje yra gyvi tik todėl, kad čia yra begalė gerų žmonių. Tokia sistema, kad prie visko reikia prieiti pro galines duris, per pažįstamus“, – tvirtino jis.

D.Aučyna teigė, kad grįžti ant tako jam padėjo nuo vaikystės pažįstami gydytojai, kineziterapeutai, masažistai ir kiti Lietuvos olimpinio sporto centro darbuotojai, kurie negailėjo savo laiko ir stengėsi suteikti geriausias sąlygas sportininko reabilitacijai.

Tačiau oficialiu lygmeniu tvyrojo tyla. Valstybės lėšos skiriamos tik Europos ir pasaulio čempionatų prizininkams (geriausiu atveju finalistams) ir moksleiviams, kuriais rūpinasi Lietuvos olimpinis sporto centras. Daugiausia sunkumų patiria studentai: net ir pasiekę aukštų rezultatų, jie dažniausiai apmoka vaistus, vitaminus ir reabilitacijos procedūras iš savo kišenės.

Parodoksalu tai, kad studentas, net ir pasiekęs tokį patį rezultatą, kaip dalyvavęs įvairiuose čempionatuose sportininkas profesionalas, vis tiek negaus jokios paramos. Taip atsitinka todėl, kad lengvaatlečio pavardės nėra Olimpinio komiteto sąrašuose (į juos patenka tik Europos, pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių finalistai).

„Trūksta jungiamosios grandies tarp moksleivių ir čempionų. Studentams, einantiems pergalių link – varganas gyvenimas“, – teigia D.Aučyna.

L.Grinčikaitė: „Mūsų sportas serga“

Sportininkų manymu, vien žmonių geraširdiškumas negali padėti Lietuvos lengvajai atletikai išsikapstyti iš duobės, kurioje ji atsidūrė. Ne tik turtingesnėse Vakarų šalyse, bet ir kaimyninėse Estijoje ir Latvijoje vyriausybės skiria daugiau dėmesio sporto bazių statybai arba jų atnaujinimui.

„Iš tikrųjų mūsų sportas serga… <…> Kyla pavydas nuvažiavus į Latviją ar Estiją. Ten maniežai yra skirti ne tik profesionaliems sportininkams, bet ir paprastiems žmonėms, kurie nori sportuoti, atsivesti savo vaikus ir gerai praleisti laiką. Tai įtraukia mases ir, manau, visas projektas atsiperka“, – kalbėjo L.Grinčikaitė, ne vieną kartą dalyvavusi varžybose ir stovyklavusi kitose Baltijos šalyse.

Lietuvoje finansuojamas lengvaatlečių pasiruošimas užsienyje – sportininkai vyksta stovyklauti į kitas šalis. E.Balčiūnaitė pripažįsta, kad tai yra labai įdomi patirtis, leidžianti pamatyti „visai kitą sportą“ ir vienas iš geriausių būdų išsiugdyti profesionalius sportininkus.

Bet kuklus finansavimas leidžia vykti stovyklauti į užsienį tik geriausiems, o daugelis talentingų lengvaatlečių lieka sportuoti senuose maniežuose ir stadionuose, negavę progos realizuoti visų savo galimybių.

Anot E.Balčiūnaitės, toks valdžios požiūris žlugdo sportą, o sportinę krizę bus galima įveikti tik tada, kai lengvajai atletikai bus suteikti trys dalykai, kurių dabar trūksta labiausiai: konkurencija (dabartinėmis sąlygomis labai mažai norinčiųjų sportuoti), finansavimas ir naujos sporto bazės.