Legendinių L. Birdo ir M. Johnsono konfliktai virtę tvirta draugyste

Krepšinio naujienų portalas „Tritaškis.lt“ tęsia rubriką „Istorinis įvykis“. Čia prisiminsime svarbiausius Lietuvos ir pasaulio krepšinio įvykius.

Pirmą sykį akis į akį dvi krepšinio legendos Earvinas „Magicas“ Johnsonas bei Larry Birdassusitiko 1979 metais NCAA turnyro finalinėse rungtynėse. Tuomet Johnsonas atvedė Mičigano valstijos universitetą į pergalę, palauždamas Birdą ir jo vedamą Indianos valstijos universiteto klubą. Šis mačas iki šiol vadinamas gražiausiomis visų laikų studentų krepšinio rungtynėmis.

Tautos dėmesį patraukę talentai netrukus po NCAA finalo persikėlė į NBA, kur atgaivino legendinius šios lygos klubu. Birdas sugrąžino į NBA elitą Bostono „Celtics“ organizaciją, o Magicas tapo Los Andželo „Lakers“ žvaigžde. Būtent tuo metu stipriausia planetos krepšinio lyga išgyveno savo „aukso amžių“.

Earvinas gimė už Detroito esančiame Lansinge, Mičigano valstijoje. Būsimasis krepšininkas augo septynių vaikų šeimoje, tačiau per du darbus dirbęs tėvas ir motina pasirūpindavo, kad ant stalo visada būtų maisto.

Johnsonas buvo linksmas vaikas, kuris dievino du dalykus: dėmesį ir krepšinį. Į šį žaidimą jis susitelkė dar nuo mažų dienų – keldavosi ankstyvą rytą ir nuo 6 val. gainiodavo kamuolį lauko aikštelėje, paskui eidavo į pradinę mokyklą, o po jos vėl traukdavo žaisti.

Vidurinėje mokykloje Johnsonas atsidūrė tarp dviejų ugnių – jis lankė baltųjų mokyklą, kurioje nuolat vyko rasistiniai įžeidinėjimai tarp juodaodžių ir kitos rasės atstovų. Tačiau jaunasis talentas demonstravo nuostabius dalykus krepšinio aikštėje, todėl mokyklos direktorius paprašė jo būti taikdariu, kuris suvienytų dvi konfliktuojančias puses.

Paskutiniais metais Magicui netrūko stipriausių universitetų siūlomų stipendijų, tačiau jis nutarė likti namuose ir pasirinko Mičigano universitetą.

L.Birdas užaugo mažame French Lick miestelyje, Indianos valstijoje. Jis buvo vienas iš šešių vaikų neturtingoje šeimoje, kuri vertėsi prasčiau nei Johnsonų šeima. Larry motina dirbo padavėja ir virėja, tuo tarpu tėvas, Korėjos karo veteranas, dirbdavo atsitiktinius darbus.

Birdas buvo aukštas, drovus vaikus, kuris krepšinį matė kaip galimą savęs realizavimo etapą. Nors ir žaidė mažo miestelio mokyklos komandoje, Larry netrūko pasiūlymų iš geriausių universitetų. Jis priėmė Indianos universiteto kvietimą, tačiau iš kaimo į didelį miestą persikėlęs berniukas patyrė kultūrinį šoką.

„Aš neturėjau pinigų – visiškai jų neturėjau. Atvykau ten turėdamas 75 dolerius ir realiai, be jokių drabužių“, – prisiminimais dalinosi Birdas.

Vos po 24-erių dienų jis paliko universitetą ir grįžo namo, kur dirbo pagalbinius darbus: pjovė žolę, dažė parko suoliukus ir vairavo šiukšliavežes.

Kitais metais Birdas priėmė Indianos valstijos universiteto pasiūlymą. Ten drovus vaikus rado atmosferą, kuri atitiko jo būdą.

Mičigano ir Indianos valstijos universitetai nepasižymėjo stipriomis krepšinio programomis, tačiau atvykę Magicas ir Birdas tai netrūko pakeisti. Prieš atvykstant Johnsonui, Mičigano komanda buvo iškovojusi 10 pergalių ir patyrusi 17 pralaimėjimų, tačiau pirmaisiais jo metais pasiekė 25 pergales per 30 mačų.

Indianos universitetas iki Birdo buvo pasiekę 12 pergalių ir 14 pralaimėjimų per du sezonus, tačiau jam atvykus per tris metus iškovojo 81 pergalę ir patyrė vos 13 pralaimėjimų.

1979 m., antraisiais Johnsono ir trečiaisiais Birdo metais, jų atstovaujami Mičigano ir Indianos valstijų universitetai susitiko NCAA finale. Mačą rezultatu 75:64 laimėjo Magicas ir jo komanda. Tuo metu abu žaidėjai jau buvo tapę nacionaliniais fenomenais, kurių istorijas žinojo visa šalis. Johnsonas buvo pripažintas naudingiausiu finalo ketverto žaidėju, Birdas – geriausiu metų krepšininku.

Johnsono ir Birdo konkurencijos lygis nebūtų pasiekęs tokių aukštumų, jeigu jie nebūtų apsivilkę legendinių NBA klubų „Lakers“ ir „Celtics“ marškinėlių. Abi komandos turėjo gilią istoriją – daugkartiniai mūšiai ir kovos dėl čempionų žiedų dar nuo 1960 m.

1979-80 m. sezone Birdas kardinaliai pakeitė Bostono klubą, kuris pasiekė 61 pergalę ir pasiekė Rytų konferencijos finalą. Tiesa jame, „Celtics“ nusileido Juliaus Ervingo vedamai Filadelfijos „76ers“.

Tuo tarpu Magicas prisijungė prie Kareemo Abdul-Jabbaro ir pirmą sezoną pasiekė NBA finalą. Būtent tada visu ryškumu sužibo Johnsono fenomenas – 206 cm ūgio amerikietis šeštose serijos rungtynėse žaidė vidurio puolėjo pozicijoje ir surinko 42 taškus, atkovojo 15 kamuolių bei atliko 7 rezultatyvius perdavimus. Rezultatas – laimėtos rungtynės bei iškovotas čempionų titulas.

Birdo atsakymo ilgai laukti nereikėjo: jau kitą sezoną jo vedamas „Celtics“ lygos finale palaužė Hiustono „Rockets“. Žmonės pradėjo pastebėti besimezgančią konkurencijos ugnį tarp dviejų legendinių klubų. Bilietai į Bostono ir Los Andželo komandų rungtynes būdavo išparduodami net jiems rungtyniaujant išvykose.

Tuo metu JAV klestėjo rasistinė nesantaika tarp baltųjų ir juodaodžių. Bostonas buvo vadinamas rasistinės nesantaikos židiniu. Dauguma miesto gyventojų – darbininkų klasės baltieji. Tuo tarpu iš Indianos kaimo kilęs Birdas, pasižymėjęs kieta kova aikštelėje, tarsi atspindėjo Bostono gyventojų charakterį ir tapo jų simboliu. 1980 m. „Celtics“ pasirašė sutartis su dar keliais baltaodžiais – Kevinu McHale‘u bei Danny Ainge‘u, todėl komanda krepšinio gerbėjų akyse buvo vadinama „baltoji“, nors joje žaidė ne vienas juodaodis žaidėjas.

Los Andžele „Lakers“ klubas buvo vertinamas priešingai – į priekį jį vedė Magicas, Kareemas, Jamesas Worthy bei Michaelas Cooperis, todėl šią komandą garbino JAV gyvenantys juodaodžiai.

Netrūkus Magico ir Birdo konkurencija buvo apipinta retorikomis, kad atitiktų šiuos stereotipus. Magicas buvo vertinamas kaip prašmatnus, natūraliai talentingas žaidėjas, aikštėje demonstruojantis gatvės stiliaus krepšinį. Tuo tarpu Larry buvo vaizduojamas kaip lėtas žaidėjas, kuris tik sunkaus darbo dėka ir nuolatinėmis treniruotėmis sugebėjo tiek pasiekti.

Krepšinio gerbėjai negalėjo atsistebėti Birdo ir Johnsono žaidimų panašumu. Abu buvo panašaus ūgio (206 cm), apdovanoti nuostabiu talentu. Tiesa, nei vienas negalėjo pasigirti natūraliu atletiškumu. Vietoj to, jie naudojosi savo aikštės matymu, neįtikėtinais kamuolio perdavimo įgūdžiais bei gebėjimu kontroliuoti rungtynių tėkmę. Už aikštės ribų abu atletai sunkiai dirbo, kad pagerintų savo įgūdžius bei užtušuotų trūkumus.

Birdo ir Magico vedamos komandos susitiko 1984, 1985 ir 1987 m. NBA finaluose – „Celtics“ laimėjo pirmąjį, „Lakers“ – paskutinius du. Dviejų žvaigždžių dvikovos pasiekė aukščiausią tašką ir dėl rasinių skirtumų – dauguma baltųjų palaikė „Celtics“, juodieji buvo Los Andželo komandos fanai.

Po 1987 m. Rytų konferencijos finalo, kuriame Bostono klubas įveikė Detroito „Pistons“, pastarosios komandos žvaigždėsIsiah Thomasas ir Dennisas Rodmanaspareiškė, kad Birdas tebūtų dar vienas paprastas žaidėjas, jeigu būtų juodasis.

Tačiau Larry nekreipė dėmesio į jokias rasistines kalbas. „Žmogaus rasė niekada nerūpėjo Birdui, – teigė buvęs „Celtics“ narysCedricas Maxwellas. – Jis buvo vaikinas, kuriam norėjosi išspardyti kelias šiknas ir laimėti rungtynes.“

Nuo 1979 m. NBA buvo vadinama Birdo ir Magico lyga. Tačiau po 1987 m. NBA finalo, situacija pradėjo keistis. „Celtics“ žvaigždę pradėjo kamuoti chroniški nugaros skausmai – ją jis susižeidė dirbdamas motinai statytuose namuose. Paskui Bostono klubas ir Larry daugiau niekada nepasiekė svarbiausio sezono etapo.

Tuo tarpu Johnsonas atvedė „Lakers“ ant nugalėtojų pakylos 1988 m., finale palauždamas „Pistons“. Į finalą Los Andželo klubas sugrįžo 1989 ir 1991 m., tačiau nusileido atitinkamai Detroito ir Čikagos klubams.

1991 m. lapkričio mėnesį Magicas sukrėtė sporto pasaulį paskelbdamas, kad užsikrėtė ŽIV virusu ir nedelsiant pasitraukdamas iš NBA. Žinia taip pribloškė amžiną jo varžovą Birdą, kad šis su ašaromis akyse pats paskambino Johnsonui, jog iš jo lūpų išgirstų šią skaudžią žinią.

Taii buvo pats prasčiausias jausmas, kokį tik galiu įsivaizduoti. Buvo be galo sunku. Vienas prieš kitą varžėmės daugelį metų. Tuo metu ŽIV buvo tarsi mirties nuosprendis. Tačiau kai Magicas pasakė, kad jis išgyvens – aš patikėjau juo. Turėjau tikėti, nes jis visada būdavo teisus. Nors po pokalbio jaučiausi truputį geriau, bet tai pakeitė mane. Visada nekantraudavau atsidurti krepšinio aikštėje, tačiau tuomet tas noras dingo“, – prisiminimais dalinosi L.Birdas.

Meilę krepšiniui praradęs Birdas užbaigė 1991-1992 m. sezoną ir paskelbė apie karjeros pabaigą. Tiesa, prieš pasitraukdamas iš krepšinio, gyva NBA legenda tapęs krepšininkas kartu su Magicu atstovavo JAV olimpinei rinktinei, kuri iškovojo auksą Barselonos olimpiadoje.

Nors Birdas dėl nugaros skausmų negalėdavo net treniruotis, tačiau vien buvimas vienoje komandoje su geru draugu ir amžinu varžovu buvo didžiausia dovana paskutinėmis jo žaidimo karjeros akimirkomis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių