L. Kvedaravičius: be kompromisų - tik krepšinio aikštelėje (interviu)

Lino Kvedaravičiaus mobilusis telefonas beveik nenutyla, buvęs krepšininkas niekada nesiskundė darbų stoka. „Visi rūpesčiai man vienodai svarbūs“, – sakė verslininkas, Vilniaus „Sakalų“ klubo sporto direktorius, šalyje gerai žinomas krepšinio ekspertas.

Vienos tiesos nėra

– Sportas ir verslas jūsų gyvenime – glaudžiai susijusios sritys. Kurioje jaučiatės tvirčiau? – pradėjome pokalbį su L.Kvedaravičiumi.

– Negalėčiau išskirti kurios nors vienos srities, nes esu įpratęs kiekvieną darbą atlikti kokybiškai.

– Kokį vaidmenį jūsų vaikystėje ir paauglystėje atliko tėvai? Kokias vertybes įskiepijo?

– Tais laikais vaikams pasirinkimo galimybių buvo gerokai mažiau, vos keli scenarijai – lankyti būrelį, žaisti lauke. Televizijos programų – vos kelios, kompiuterių nebuvo. Nuo mažens esu su krepšinio kamuoliu. Tėvai paskatino sportuoti, jų auklėjimas ir požiūris buvo demokratiškas. Neapleidau ir mokslų, mokyklą baigiau gerais pažymiais, tad galiu tik padėkoti tėvams už tai, kad laiku mane nukreipė teisinga linkme. Visa kita reikėjo pasiekti savo rankomis – juk treneris niekada nežais už žaidėją, o tėvas negyvens už sūnų. Tai tinka visoms gyvenimo sritims.
Esu tiesus, bet ne tiesmukiškas. Ryžtingas. Mokantis išklausyti ir išgirsti. Išanalizavęs pašnekovo ar oponento argumentus mėgstu rasti kompromisą. Šiandien to labai pasigendu. Visi mėgsta turėti savo nekintamą nuomonę, tačiau gyvenime vienos tiesos nėra. Jų yra kelios. Tik kovojant krepšinio aikštėje – jokių kompromisų.

– Kokie prisiminimai aplanko pagalvojus apie profesionalaus krepšininko karjerą? Nuo ko pradėjote – gatvės krepšinio ar sporto mokyklos

– Mano vaikystė prabėgo Vilniaus krepšinio mokykloje, ją lankiau nuo 7-erių. Taip jau susiklostė, kad tais laikais konkurencija buvo gerokai mažesnė. Žaidžiau visų amžiaus grupių Lietuvos jaunimo rinktinėse, kelerius metus gyniau Vilniaus „Statybos“ garbę. Tai – neįkainojama patirtis.

– Kodėl niekada nedirbote treneriu? Juk turite žinių.

– Trenerio darbas labai sudėtingas, jam reikia pasišvęsti. Treneris turi aiškiai suvokti, kad jo misija – ugdyti kitus. Labai gerbiu ir vertinu šiuos žmones.

Nauja karta – kitokia

– Nemažai krepšininkų studijuoja neakivaizdžiai, dėl „akių“, aukštojoje mokykloje pasirodo geriausiu atveju per sesiją, o sakoma, kad mokslas puoselėja ir skatina žmogiškąsias vertybes. Gal tai tik tušti žodžiai?

– Yra įvairių pavyzdžių. Pastebima tendencija, kad krepšininkai tampa intelektualesni, į mokslus žiūri rimtai. Jie džiaugiasi galimybe derinti profesionalųjį sportą ir studijas. Jaunuoliai puikiai supranta, kad juos stebi aistruoliai, žiniasklaida. Jie turi mokėti bendrauti, atsakyti į klausimus ne tik krepšinio, bet ir gilesnėmis gyvenimo temomis. Universitetinis išsilavinimas ne tik suteikia tam tikrą žinių bagažą, bet ir neabejotinai pakelia žmogaus pasaulėžiūros lygį. Netgi pats krepšinis yra tapęs intelektualesnis.

– Koks studentas buvote jūs?

– Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į tuometį Vilniaus inžinerijos institutą. Pagal sovietinius įstatymus teko dvejus metus ištverti armijoje. Po to pasikeitė politinė situacija, reikėjo išgyventi, ėmiausi verslo, įstojau ir į Mykolo Romerio universitetą, jį baigiau. Buvau jau subrendęs, žinojau, ko noriu, tad studijuoti buvo įdomu ir naudinga. Žinios praverčia ir šiandien, dažnai tenka dirbti su teisinėmis sutartimis, įvairiais dokumentais.

– Albertas Einsteinas yra pasakęs: išsilavinimas yra tai, kas lieka po to, kai pasimiršta viskas, ko mus mokė. Kas išliko jums?

– Išliko labai šviesūs prisiminimai. Susitikimai su buvusiais dėstytojais yra šilti ir nuoširdūs. Analizuoti, ieškoti informacijos, žinoti, kaip jos reikia ieškoti, – tai buvo pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaujuosi iš šiandien.

Pasirinkimo kryžkelės

– Daugybė šiuolaikinių paauglių krepšinį žaidžia kompiuteriais. Galbūt derėtų aktyviau skatinti mėgėjišką sportą?

– Reikėtų kuo skubiau patvirtinti popamokinės veiklos krepšelį, tai padėtų tėvams laisvai pasirinkti vieną ar kitą sporto šaką, meno būrelį. Tuomet vaikas mažiau užsibūtų virtualiame pasaulyje. Toks būdas sėkmingai taikomas kaimyninėse šalyse, kur, įvedus popamokinės veikos krepšelį, sportuojančių vaikų padaugėjo nuo 20 iki 50 proc. Įgyvendinti šį planą mūsų šalyje sutrukdė ekonomikos krizė, tačiau dabar turime rasti lėšų tai pasiekti.

– Jūsų 15-metis sūnus Lukas, atstovaujantis „Sakalų“ komandai, jau debiutavo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionate. Jaučiate nostalgiją?

– Lukas turi pats pasinaudoti šiuo šansu, tobulėti ir kantriai dirbti. Kita vertus, šiais laikais jaunimo adaptacija vyrų krepšinyje yra sutrumpėjusi. Kuo anksčiau perspektyvus žaidėjas pradės treniruotis su vyrais, tuo daugiau šansų jis turės ko nors pasiekti. Ramūnas Šiškauskas į „Sakalus“ atėjo būdamas 17-os. Jokūbas Gintvainis – vienas rimčiausių komandos ramsčių, o jam vos 18-a. „Sakalai“ – gera terpė tobulėti, tačiau viskas priklauso nuo paties Luko. Jokių protekcijų nėra. Žinau galimą žmonių reakciją, tačiau laikas viską sudėlios į savo vietas. Fiziniai sūnaus duomenys leidžia tikėtis, kad jis dar ūgtelės. Auga geras krašto puolėjas, turintis taiklią ranką, tačiau jis viską turės pasiekti pats. Tikiu, kad tai ir padarys.

– Kodėl daug talentingų krepšininkų ir lieka amžinai perspektyvūs? Kokiame etape jie palūžta?

– Mačiau begalę talentingų ir perspektyvių žaidėjų, kurie, deja, vėliau dingo iš krepšinio žemėlapio. Kodėl? Atsakymas paprastas: viskas priklauso nuo žmogaus, kuris renkasi savo kelią. Daug jaunuolių išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, bet negrįžo kaip profesionalūs krepšininkai. Nemaža dalis jaunimo rinktinių lyderių nesugebėjo įsitvirtinti vyrų krepšinyje. Net mūsų jaunajai auksinei kartai, išskyrus Joną Valančiūną, nėra paprasta. Ši problema egzistuoja jau daugelį metų. Kita vertus, žaidėjas gali rinktis. Jauniems krepšininkams patarčiau nesivaikyti didesnių pinigų, nenorėti visko iš karto, o žiūrėti į ateitį. Palaipsniui jie pasiektų gerokai daugiau. Savo vertę reikėtų įrodinėti ne sėdint ant elitinių komandų suoliuko, o žaidžiant kad ir silpnesnėse komandose. Žaidėjas turi rinktis kolektyvą, kuris jam tinkamiausias atsiskleisti. Jei krepšininkas tikslo siekia iki galo, tuomet jis ir tampa geru bei žymiu žaidėju.

– Sakoma, kad lietuviai myli ir supranta krepšinį, kad ši sporto šaka vienija mūsų tautą. Rūtai Meilutytei laimėjus olimpinį auksą, daug kas mušėsi į krūtinę, kad nuo rytojaus pradės lankyti plaukimo treniruotes, pasipylė kandžių replikų, kad krepšiniui skiriama per daug pinigų. Ar Lietuva tikrai myli krepšinį? Galbūt turite tikslesnį apibūdinimą?

– Lietuvoje meilė sportui įsišaknijusi labai giliai. Nesvarbu, kokioje sporto šakoje mums pasiseka, visuomet nuoširdžiai braukiame laimės ašaras. Tai – pozityvus ženklas, sportas yra tas bendras vardiklis, kuris vienija tautą. Visi sutinka, kad krepšinis šiuo atveju – svarbiausias. Londono olimpiadoje mums nepasisekė, tačiau tai pavadinčiau sąlygine nesėkme. Pasaulio reitinge vis dar užimame 5-ąją vietą. Kokia kita sporto šaka Lietuvoje gali pasigirti tokia pozicija? Faktas, kad esame pasaulio elite. Tikėkimės, kad R. Meilutytės pasiekimas paskatins naujų baseinų ar universalių arenų statybas.

Pinigai lemia ne viską

– Koks kasdienis ritualas jums teikia didžiausią džiaugsmą?

– Rytinė kava. Mėgaudamasis ja perskaitau visas krepšinio naujienas, tad važiuodamas į darbą žinau, kas ir kur įvyko. Krepšinio portalai mano kompiuteryje yra atverti nuolat. Domiuosi ir užsienio naujienų tinklalapiais. Žurnalai apie krepšinį turi išliekamąją vertę, atgula į archyvus, bibliotekas. Jie suteikia didesnį skaitymo malonumą.

– Kuris požiūris jums priimtinesnis: pralaimėjimai užgrūdina ateities pergalėms ar – išmokęs pralaimėti užmirši būdą laimėti?

– Neegzistuoja vien pergalių kelias, reikia su tuo susitaikyti. Visi mėgsta laimėti. Deja, realiame gyvenime amžinai tai tęstis negali. Išsilaikyti viršūnėje yra gerokai sunkiau, nei ją pasiekti. Tai rodo ir daugelio klubų karti patirtis. Kiekviena nesėkmė, jei po jos padaromos teisingos išvados, komandai duoda labai daug. Tiek treneriams, tiek žaidėjams. Panašų kelią esame perėję su „Sakalais“. Tvirta komanda turi kilti iš apačios. Finansiniu požiūriu dirbtinai sukurtas kolektyvas neturi identiteto, tikrasis kuriasi kelerius metus. Teoriškai komandą galima suburti ir Aliaskoje, tereikia turėti pinigų. Tačiau ji neturės stiprios dvasios, pergalių troškimo.

– Kas jus labiausiai stumia į priekį, suteikia motyvacijos?

– Jau kelerius metus gyvenu galimybėmis. Jų šiuo metu labai daug. Amžius leidžia suvokti, kad yra dar daug neišnaudotų rezervų. Į priekį einu vedamas stiprios vidinės motyvacijos, noriu išbandyti save daugelyje sričių, būti naudingas visuomenei. Tai suteikia ypatingą moralinį pasitenkinimą. Be abejo, tai reikia daryti kantriai ir nuosekliai. Turtingas žmogus yra tas, kuris duoda, o ne ima.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių