Kroatijos krepšinio talentas pratinasi prie gyvenimo Kaune

Kauno „Žalgirį“ prieš kelias savaites papildęs vienas perspektyviausių jaunųjų Kroatijos krepšininkų 20-metis puolėjas Mario Delašas pratinasi prie legionieriaus duonos.

Jis neslepia - galimybė rungtyniauti „Žalgiryje“ jam reiškia labai daug. Tai puiki proga ne tik tobulėti, bet ir įrodyti savo vertę.

Ambicingasis kroatas, per savo neilgą karjerą spėjęs įsitvirtinti visose šios šalies jaunimo rinktinėse, Kaune taip pat mėgina užkariauti gerbėjų širdis. Į Kroatijos vyrų nacionalinės rinktinės gretas pretenduojantis krepšininkas iš Splito neabejoja, kad pasirinkdamas „Žalgirį“ neklydo.

Savo amžiui nebūdingai profesionaliai į darbą žvelgiantis M.Delašas baigia perprasti žalgiriečių žaidimo schemas, o aikštelėje atlieka vis svarbesnį vaidmenį. Puolėjo žaidimo kreivė po truputį kyla į viršų, o statistika taip pat byloja apie pažangą. Baltijos krepšinio lygos (BBL) Elito divizione žaidėjas per 21 minutę vidutiniškai renka po 9,8 taško, atkovoja po 4,5 kamuolio bei atlieka po 1,5 rezultatyvaus perdavimo.

M.Delašas papasakojo ne tik apie savo pirmuosius žingsnius krepšinyje, Kroatijos legendų Dino Radjos ir Toni Kukočiaus pamokas aikštelėje, bet ir atskleidė savo meilę futbolui.

- Splito krepšinio klubas garsėja savo pasiekimais. Komanda 1988-1991 m. tris sezonus iš eilės laimėjo Eurolygą. Turbūt kito kelio nei tapti krepšininku tiesiog negalėjai pasirinkti?

- Gimiau pačiame Splito krepšinio ekipos dominavimo Europoje įkarštyje, bet pats, žinoma, iš tų laikų nieko negaliu prisiminti. O kai pradėjau domėtis sportu, Splite tiesiog karaliavo futbolas. Tai populiariausia sporto šaka Kroatijoje ir Splitas nėra išimtis. Pastaruoju metu krepšinį pagal populiarumą turbūt aplenkė ir rankinis, nes ten kroatų komandos demonstruoja neblogus rezultatus. Mums, krepšininkams, reikia pasistengti, kad grąžintume krepšinį bent į antrąją poziciją.

- Tai kas tave atvedė į krepšinį?

- Krepšiniu susidomėjau, nes mano vyresnis brolis Ante pradėjo lankyti treniruotes. Nenorėjau jam nusileisti, todėl po 2 metų, kai man buvo aštuoneri, aš irgi nusprendžiau tai išbandyti, pradėjau treniruotis ir žaidžiu iki šiol. Galbūt įtakos turėjo ir mano tėtis Vice, kuris jaunystėje taip pat žaidė krepšinį, tiesa, neprofesionaliai. Kadangi šis sportas buvo mėgstamas mūsų šeimoje, jį pamėgau ir aš bei jaunesnysis brolis Alenas, kuris rungtyniauja žemesniame divizione Kroatijoje.

Dabar galvoju, kad be tėčio ir vyresnio brolio įtakos vargu ar būčiau susidomėjęs krepšiniu, nes vaikystėje kieme su kaimynais, draugais, pusbroliais žaisdavome vien futbolą. Būdamas toks aukštas, neįsivaizduoju savęs profesionaliai žaidžiančio futbolą, todėl dabar būčiau tiesiog paprastas studentas ir „Žalgiryje“ nerungtyniaučiau (šypsosi).

- Galbūt prie tavo tobulėjimo prisidėjo garsiausi Splito krepšininkai Dino Radja ir Toni Kukočius?

- D.Radja yra Splito krepšinio klubo prezidentas, todėl jis man buvo ne tik krepšinio idealas, bet ir mokytojas per treniruotes, kuriose kartais apsilankydavo. Dažniausiai jis dirbdavo su aukštaūgiais, todėl man teko garbė gauti žinių iš vieno geriausių visų laikų Europos žaidėjų. Aš su Dino daug kalbėdavausi ir jaučiuosi iš jo išmokęs kelių krepšinio paslapčių. T.Kukočius kiekvieną vasarą būna Splite, todėl man yra tekę treniruotis ir su juo. Dauguma legendinės kartos žaidėjų vasarą grįžta į Splitą ir nevengia paimti krepšinio kamuolio į rankas bei padėti jaunimui bendrose treniruotėse.

- Esi rungtyniavęs visų amžiaus grupių Kroatijos jaunimo rinktinėse. Laimėjai bronzą Europos ir pasaulio čempionatuose. Ar jau norėtum išbandyti ir vyrų rinktinės marškinėlius?

- Turime tikrai gerą 1990 m. gimusių žaidėjų rinktinę, su kuria šiemet žaisime Kroatijoje vyksiančiame jaunimo čempionate. Anksčiau su šia komanda likome ketvirti Europos šešiolikmečių pirmenybėse, buvome treti tarp aštuoniolikmečių, todėl norisi kuo geriau pasirodyti prieš savo žiūrovus. Apie vyrų rinktinę dabar negalvoju. Koncentruojuosi į sezoną „Žalgiryje“, po to žaisiu už savo šalies jaunimo rinktinę, jei ten gerai pasirodysiu, galbūt sulauksiu kvietimo ir iš naujųjų Kroatijos vyrų rinktinės trenerių. Viskas ateityje.

- Praėjusiais metais su devyniolikmečių rinktine pasaulio čempionato pusfinalyje vos neįveikėte JAV rinktinės, o pats asmeniškai buvai pripažintas naudingiausiu pirmenybių žaidėju. Tai turbūt svarbiausi tavo karjeros pasiekimai?

- Tikrai taip. Vykdami į Naujoje Zelandijoje vykusį čempionatą sakėme, kad iškovoti medalį būtų svajonės išsipildymas, tačiau kai pusfinalyje pralaimi vos 4 taškais, vis tiek griaužiesi. Kita vertus, JAV rinktinė kitus varžovus triuškino, o mes pralaimėjome tik dėl kelių neatkovotų kamuolių mačo pabaigoje, todėl galiausiai didžiavomės šia kova ir vėliau laimėtais bronzos medaliais. Džiaugiausi ir naudingiausio žaidėjo prizu. Man keista, kai kiti krepšininkai sako, kad toks prizas jiems nieko nereiškia. Žinoma, komandos sėkmė yra aukščiau visko, bet kai gauni tokį apdovanojimą, jauti, kad tavo darbas yra vertinamas, žinai, kad stengeisi ne veltui ir tuo pačiu tai įpareigoja tave dar labiau dirbti ateityje, kad neužleistum išsikovotų pozicijų.

- Tiek jaunimo rinktinėse, tiek Splito klube, tiek „Žalgiryje“ tau tenka treniruotis su vyresniais komandos draugais ir žaisti prieš labiau subrendusius varžovus. Ar jauti, kad esi jaunesnis?

- Man jau 20 metų, todėl nebegaliu sakyti, kad esu jaunas žaidėjas. Žinoma, neturiu tiek daug patirties, dar nežaidžiu geriausio įmanomo krepšinio, bet žinau, kad galiu tobulėti ir jokio diskomforto nejaučiu. Galiu išsikovoti minutes aikštelėje savo jėgomis.

- Apie perspektyviausius Europos krepšininkus rašantys žurnalistai savo apžvalgose vis pamini, kad tau trūksta atletiškumo. Ką į tai galėtum atsakyti?

- Esu girdėjęs apie save tokių nuomonių. Iš dalies tai tiesa, bet aš nelaikau to dideliu minusu. Bandau žaisti protingai, „su galva“, naudoti apgaulingus judesius, juk krepšinis yra komandinis žaidimas, kuriame kiekvienas gali išnaudoti savo stipriąsias puses.

- Tradicinis klausimas apie laisvalaikį. Ką mėgsti veikti laisvu laiku?

- Kai gyvenau Splite, bet kuriuo metų laiku mėgdavau nueiti prie jūros, grožėtis vaizdu ir atsigerti kavos. Kol kas Kaune nėra daug saulės, jūros irgi neradau, todėl tuo negaliu mėgautis (šypsosi). Kroatijoje liko visi mano draugai, todėl dabar daugiau laiko praleidžiu prie interneto su jais bendraudamas. Dar labai mėgstu stebėti futbolo varžybas. Norėdamas atsipalaiduoti nuo krepšinio visada pažiūriu Čempionų lygos mačus.

- Vargu ar planavai palikti gimtinę būdamas toks jaunas. Ar legionieriaus karjera prasidėjo netikėtai?

- Žinote, kaip pas mus Kroatijoje yra sakoma: dirbk taip, lyg planuotum čia būti šimtą metų, bet tikėkis išvykti rytoj. Turėjau pasiūlymų iš Europos komandų ir praėjusią vasarą, tačiau Splito klubas nesutiko manęs paleisti. Tikėjausi šį sezoną pabaigti namuose, bet išgirdęs, kad manimi domisi tokia komanda kaip „Žalgiris“, negalėjau atsisakyti šios progos. Klubai greitai susitarė, o aš per porą dienų turėjau ne tik susikrauti lagaminus, bet ir psichologiškai pasiruošti legionieriaus karjerai, gyvenimui ne namuose. Jau apsipratau Kaune, žmonės čia draugiški, klube ir komandoje visi man padeda, todėl adaptacijos problemų galima sakyti nė nepajutau. Džiaugiuosi man suteikiamomis galimybėmis „Žalgiryje“.


Šiame straipsnyje: Delašasdelasdelas

NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių