K.Kemzūra: norėčiau, kad visa Lietuva gyventų šių vyrų dvasia

“Viską nulėmė begalinis žaidėjų noras, o aš tik skėsčiojau rankomis aikštės krašte”, - juokėsi bronzą nuskynusios Lietuvos rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra.

Į praėjusiais metais trūkinėjusią Lietuvos krepšinio karūną rinktinė įsegė naują brangakmenį, Pasaulio čempionato mažajame finale 99:88 pranokusi Serbijos atstovus ir laimėjusi pirmenybių bronzos medalius.

“Komandos mikroklimatas, motyvacija, sistema ir sunkus darbas - tai lėmė mūsų pasiekimą. Apie rungtynes su serbais neturiu ką pasakyti - viskas vyko širdyje. Didžiuojuosi savo vyrais, jie yra šaunuoliai ir nusipelnė šių apdovanojimų. Esu labai laimingas”, - po didžiausios pergalės karjeroje sunkiai tinkamų žodžių savo jausmams išreikšti ieškojo lietuvių vyriausiasis treneris K.Kemzūra.

Rinktinės strategas žemai lenkėsi savo auklėtiniams ir jų visų komandinei dvasiai, savo nuopelnus mėgindamas nustumti į antrą planą: „Ne kokie nors taktiniai sprendimai, o begalinis noras ir ryžtas padėjo mums laimėti. Norėčiau, kad tai, kas čempionato metu padėjo suvienyti mūsų tautą, mūsų tris milijonus, būtų impulsas ir kitose gyvenimo srityse. Norėčiau, kad mūsų šalis pasinaudotų šių vyrų dvasia ir eitų į priekį.“

„Norėčiau padėkoti visiems, kurie manimi tikėjo, ypač Lietuvos krepšinio federacijai. Taip pat ačiū visiems Lietuvos žmonėms, - ilgą padėkų sąrašą pradėjo K.Kemzūra. - Patys žinote, koks ilgas buvo mūsų kelias, kuris prasidėjo liepos 15 d. Druskininkuose. Ir šį laimėjimą pasiekė ne dvylika, o septyniolika žaidėjų. Tie vyrai, kurių čia nėra, labai prisidėjo prie pergalės: Mindaugas Katelynas, Mindaugas Lukauskis, Giedrius Gustas, Donatas Motiejūnas, Arvydas Eitutavičius. Jie stūmė mus į priekį pasirengimo ciklo metu.

Noriu padėkoti savo kolegoms ir pradėsiu nuo to, kurio nėra su mumis - Valdemaro Chomičiaus. Jis skambindavo, rašydavo mums. Taip pat Robertas Kuncaitis, Donaldas Kairys, Mantas Šernius. Begalinį indėlį įnešė fizinio parengimo treneris Evaldas Kandratavičius - be šio žmogaus darbo ir žinių būtų neįmanoma žaisti tokiu tempu ir laimėti. Ačiū visai medicinos brigadai: Juozukui (Juozui Petkevičiui - red. past.), Aidui Buzeliui, Aleksejui Peletskiui Rimtautui Gudui, Vyteniui Trumpickui, administratoriui Žydrūnui Vilenčikui: kiekvienas įdėjo savo širdį. Tai buvo komandinis darbas. Trūksta žodžių pasakyti ką nors daugiau. Ačiū tiems, kurie sirgo už mus čia ir Lietuvoje. Sveikinu Lietuvą.“

- Kas buvo sunkiausia žygiuojant link bronzos? - paklausėme K.Kemzūros

- Labai sunku atsakyti. Juk jūs žinote geriau už mane: Robertas Javtokas ir Simas Jasaitis žaidė traumuoti, jiems buvo leidžiami vaistai į koją. Niekas neverkšleno ir nieko nesakė. Nusiteikimas buvo toks: varžybų dieną, kai eini į mūšį, visi yra sveiki. Visas problemas mes palikome už durų. Dabar, kai stoviu prieš jus, atrodo, kad viskas buvo gerai. Bet nuo pat pradžių krito didžiulė atsakomybė... Ko gero, ji ir buvo sunkiausia. Ačiū vyrams, kurie rėmė pečius man į nugarą, ir aš sėmiausi tvirtybės iš jų.

- Ką šį komanda gali nuveikti kitų metų Europos čempionate Lietuvoje?

- Neskubėkite, tai yra naujos varžybos, kuriose viskas prasidės iš naujo. Dinamika gali būti visiškai kitokia. Atleiskite man, bet aš nemėgstu skambių žodžių, nemėgstu prisižadėti. Sporte taip jau yra: pasiekti sunku, bet išsilaikyti viršūnėje - daug sunkiau.

- Po kurių čempionato rungtynių patikėjote, kad galite užlipti ant nugalėtojų pakylos?

- Kai šiandien baigėsi rungtynės. Man atrodo, laimėjo Lietuva, ar ne? Jūs jau anksčiau tikėjote? O... Slaptas noras ruseno ir anksčiau, bet jis buvo labai giliai paslėptas.

- Žingsnis po žingsnio įveikėte visame pasaulyje garsius treneris. Ką šis laimėjimas gali duoti jūsų karjerai?

- Man tai ne taip svarbu. Svarbiausia, kad būtų sveikatos, kad šeima būtų sveika. O tuos trenerius ne aš įveikiau, vyrai tai padarė. Aš tik skėsčiojau rankomis aikštės krašte (šypsosi - red. past.). Žaidėjai padarė viską.

- Pasiilgote namų ar dar norėtumėte čia pasilikti?

- (juokiasi - red. past.) Ką jūs kalbate... Aš paskutinius dešimt metų nebūnu namuose. Kai grįžtu, šeima nori važiuoti kur nors pailsėti, o aš sakau, kad labiausiai noriu namuose būti. Visur gerai, bet Lietuvoje geriausia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių