„Kibirkšties“ sesučių idealai - R. Kaukėnas ir R. Berankis (interviu)

„Treneriai mus dažnai painioja. Šaukia kitos sesės vardu. Kartais mus sumaišo net ir tėvai!”, – sako Vilniaus „Kibirkšties-VIČI-IKI“ krepšininkės sesės Eglė ir Greta Šniokaitės. „Kibirkšties“ ekipoje 25-erių Eglė ir 22-ejų Greta rungtyniauja antrus metus. Nors krepšininkės rungtyniauja toje pačioje gynybos grandies pozicijoje ir kartu į aikštelę išbėga retai, treneriams nuo to – ne lengviau. Tačiau ar septintu ir aštuntu numeriu pažymėtus marškinėlius vilkinčios žaidėjos panašios ir savo charakteriu?

– Papasakokite, ką jums reiškia žaisti vienoje komandoje su sese.

– Eglė: Aikštelėje nėra nei draugų nei priešų, yra tik komanda ir, jei kas blogo atsitinka už aikštelės ribų, pavyzdžiui, Greta suvalgo paskutinį šaukštą „Nutellos“ – tai nepersiduoda, žaidžiam lyg niekur nieko.  O kartu žaisti vienoj komandoj – patogu. Man nereik atsiminti, kur ir kada treniruotė, jei ką nors pamirštu, galiu surasti jos kuprinėje.

– Greta: Žaidžiame toje pačioje pozicijoje, žinome, ką mokame padaryti geriausiai, ir tiesiog padedame sudaryti viena kitai geresnes situacijas. Viskas taip pat kaip ir su kitomis žaidėjomis. Nepasakyčiau, kad giminystės ryšiai turi didelę reikšmę susižaidimui. Reikia daug žaisti kartu , jei nori gerai „pajusti“ tą žmogų. O šiaip aikštelėje mes su sese nesipykstame, pasidaliname patarimais.

– Kaip manote, koks yra didžiausias skirtumas, kuriuo skiriatės nuo savo sesės?

– Eglė: Net nežinau, bet labiausiai pykstamės dėl muzikos ir jos užpakalis didesnis, tuo ir skiriamės.

– Greta: Aš aukštesnė už Eglę. O jei rimčiau, mūsų charakteriai labai skirtingi. Eglė – Vandenis,  gyvenime plaukia kaip žuvytė ramiai, o aš – Avinas. Nenustygstu vietoje.

– Kokia daina jus labiausiai užveda apšilimo metu prieš varžybas?

– Eglė: Mūsų varžybose per apšilimą groją visokios Europos hitų šiukšlės, nepasirinksi, ką nori klausyti. Bet vieną kartą kažkas netyčia užleido Sindikatą, išgirdus normalesnę muziką iškart kojos pačios pradėjo bėgti.

– Greta: Vienos dainos neturiu. Bet  užveda tos, kurios turi greitą ritmą. :)

– Kaip sekasi treneriams jus atskirti krepšinio aikštelėje?

– Eglė: Kartais mus painioja. Gretos vardas aikštelėje yra „E... Greta“, o mano – „Greta, šita, Eglė”.

– Greta: Būna, kad trenerė šaukia: „Egle, Egle!”, o iš tikrųjų tuo metu aš būnu aikštelėje ir neatsisuku, nes nesuprantu, kad kviečia mane. Net ir tėvai mus kartais maišo.

– Kiek daugiausiai tritaškių iš eilės esate pataikiusi?

– Eglė: Trenerė kartais neišleidžia iš salės, kol nepataikau penkių iš eilės, daugiau ir nebandau, sumetu ir bėgu lauk.

– Greta: Tiksliai neprisimenu, bet daugiau nei 10.

– Papasakokite apie didžiausią kuriozą, kuris jums nutiko krepšinio aikštelėje.

– Eglė: Nieko įsimintino nėra nutikę, ne tokios mes ir panašios, gal vieną kartą man norėjo užkabinti antrą medalį, pasižiūrėjo į Gretą, bet nusisukęs ir jį pasiėmęs norėjo vėl kabinti man, kol paskutinę akimirką nepamatė, kad Greta šalia stovi.

– Greta: Kai buvau moksleivė, sumaišiau krepšius ir įmečiau į savąjį ginamą krepšį...

– Įsivaizduokite: esate dėjimų konkurso dalyvė. Kokį dėjimą atliktumėte, norėdama gauti geriausią įvertinimą?

– Eglė: Įdėčiau per dviejų metrų stulpą, arba Alminaitę (Kristina Alminaitė, Vilniaus „Kibirkšties-VIČI-IKI“ 204 cm ūgio vidurio puolėja – SportIN.lt).

– Greta: Dėčiau su aukštakulniais!

– Įsimintiniausia pergalė jūsų karjeroje. Papasakokite, kaip ją atšventėte?

– Eglė: Paskutinė įsimintiniausia – praeito sezono antra vieta, šventėme rūbinėje, o po to ėjome miegoti. :)

– Greta: Saldžių pergalių buvo nemažai, tačiau viena įsimintiniausių ir dar išlikusių atmintyje, tai pernai LMKL  dvejos finalinės serijos  varžybos, kai su „Kibirkšties“ komanda nugalėjome Kauno „Viči-Aistes“. Viskas buvo labai tikra, emocijos liejosi per kraštus. Na, o švęsti nebuvo laiko, svarbiausia, kad liko patys geriausi ir šilčiausi prisiminimai.

– Kaip tik Šniokaitė – taip ir trauma! Kaip galėtumėte paaiškinti šią tendenciją?

– Eglė: Gal iš kokios nors kalbos išvertus Šniokaitė, reiškia traumą arba tėvai jaunystėje baisiai vakarėlius mėgo, kad mes gimėme tokios stiklinės.  Bet tikriausiai dėl to, kad visi patiria traumas, tik mes gal per daug sureikšmintos, nes esam dviese ir tų traumų atrodo daugiau.

– Greta: Trauma – mūsų antras vardas. Turime „labai stiprias“ sausgysles.  Tai mūsų dar vienas išskirtinumo bruožas, kurį „stengiamės“  atskleisti kiekvienais metais. Mama labai pyksta, kad taip išdykaujame.

– Apibūdinkite savo svajonių atostogas.

– Eglė: Rytą pradedu Naujojoje Zelandijoje, nusileidžiu nuo kalno su snieglente, nusigaunu iki jūros, ten paplaukioju su banglente, o naktį stebiu šiaurės pašvaistę.

– Greta: Svajoju keliauti į mažai žmonių paliestas vietas ir atrasti kažką naujo.  Negalėčiau gulėti visą savaitę paplūdimyje ir nieko neveikti. Man reikia veiksmo, todėl patinka pastoviai kažkur keliauti, pamatyti, išgyventi, susipažinti. Ir aišku, kad būtų šilta!

– Pabaikite sakinį: jei nebūčiau krepšininkė, būčiau...

– Eglė: Vis tiek trinčiaus, kur nors šalia sporto, gal kažkur netoli jūros, bangų ir banglenčių, arba kalnų ir dviračių.

– Greta: Kitos sporto šakos sportininkė. Greičiausiai lengvosios atletikos. Negaliu gyventi be sporto, čia jau tikriausiai tėvų įtaka, nes patys buvo sportininkai.

– Tobuliausia vakarienė, kurią esate turėjusi?

– Eglė: Neil saloje, Kalėdų vakarienė su trim herojais, tarp žvakių, kurios vos apšviečia vietinio sugautus ir paruoštus krabus.

– Greta: Tobuliausios būna su draugais ir artimaisiais, kai kepama kas nors lauke. Ir, žinoma, kai vakarienė pabaigiama desertu. :)

– Ar turite sportininką – didžiausią jūsų autoritetą?

– Eglė: Neturiu tokių, vienintelis krepšininkas, kurio žaidimas patinka – Kaukėnas.

– Greta: Nėra vieno išskirtinio. Stengiuosi iš kiekvieno sutikto sportininko pasimokyti kažko naujo. Bet įsimintiniausi patarimai, kurie liko galvoje, tai tikriausiai iš tėčio.

– Kuriai Šniokaitei labiau rūpi meilės reikalai?

– Eglė: Kuriai rūpi labiau, tai nežinau, bet kuri labiau įgriso, dėl to, kad kasdien kiša Berankio nuotraukas ir rezultatus ir naujienas man į akis, tai Gretiutė.

– Greta: Abiem, manau, rūpi. Galbūt tik aš dažniau ir atviriau kalbu apie juos nei Eglė. :)

– Ką manote apie Eglės Šniokaitės blogą SportIN.lt portale?

– Eglė: Tėtis sakė, kad vieną dieną gausiu nuo ko nors į akį.

–Greta: Labai gerus blogus rašo. Manęs jie taip nestebina, kaip kitus žmones.  Žinau jos galimybes bei kaip ji mąsto, nes mūsų požiūris į gyvenimą gana panašus.

– Ko palinkėtumėte savo sesei?

– Eglė: Negauti daugiau traumų, nes po to reik man eiti į aikštelę ir gaudyti tas begalves, kurios prie to prisideda.

– Greta: Išlikti tokiai pačiai, kokia dabar yra, mažiau miegoti ir išmokti paskolintus daiktus padėti į vietą.