Kęstučio Kemzūros debiutas – su deja vu pojūčiu

2010-08-28 21:16:01
Gediminas Reklaitis
Teksto dydis:
Spausdinti

Kęstučio Kemzūros debiutas – su deja vu pojūčiu Roberto Dačkaus (Fotodiena) nuotr.

Lietuvos rinktinei per Pasaulio čempionatą Turkijoje vadovaus penktas strategas po nepriklausomybės atkūrimo.

Trys iš keturių trenerių debiutų lietuviams dovanojo džiaugsmingas emocijas ir medalius. Koks bus Kęstučio Kemzūros pirmasis čempionatas? Svarstymai apie tai - kartu su dienraščiais „Kauno diena“, „Vilniaus diena“ ir „Klaipėda“ penktadienį išleistame žurnale „Krepšinis. Turkija 2010“.

Penktas debiutantas

2001-ieji metai, rugsėjo 3 d., Stambulas, Turkija. Europos čempionato favoritė, Sidnėjaus bronzinė pelenė Lietuvos rinktinė gauna galingą niuksą iš Latvijos (76:94) ir keliauja į Vilnių, kur oro uoste Jonas Kazlauskas praneš, kad pasitraukia.

Praeina vos dveji metai ir 11 dienų, o trenerio debiutanto Antano Sireikos komanda Stokholme (Švedija) jau kelia į viršų žemyno čempionų taurę.

2009 m. rugsėjis, Lenkija. Lietuviai išgyvena dvi košmariškas savaites Vroclave ir Lodzėje, kurios kainuoja postą Ramūnui Butautui.

Šįkart dvejų metų laukti nebereikia. Dėl proziškos priežasties – 2002 m. FIBA dar nestovėjo turguje mojuodama popieriaus lapu su užrašu „Kelialapis į pasaulio čempionatą“. Šiemet Lietuvos krepšinio gėdą galima nuplauti greičiau nei prieš dešimtmetį.

Taigi tikro deja vu – pojūčio, kad tai jau buvo išgyventa, šiemet tikrai nebus. Bet tai nereiškia, kad Kęstučio Kemzūros laukia visiškai unikalus debiutas. Lietuvos krepšinio istorijos gijos – labai susipynusios, o šiemetė situacija turi nemažai panašumų su 1992, 1997, 2003 ir 2007 m.

Tais metais, kai per didžiuosius turnyrus Lietuvos rinktinės vairalazdę pirmą kartą laikė Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas, Antanas Sireika ir Ramūnas Butautas.

Žurnalas nusprendė pasižvalgyti po praeitį ir paieškoti atsakymų, kokia ateitis 2010 m. rugpjūčio 28 – rugsėjo 12 d. Turkijoje laukia penktojo trenerio debiutanto – K.Kemzūros.

Jaunystė – ne kvailystė

K.Kemzūra yra jauniausias treneris, pradėjęs vadovauti Lietuvos rinktinei. Savo pirmą rimtą išbandymą (neskaičiuojant darbo Latvijos rinktinėje) kaunietis išgyvens būdamas 40-ies. Tik metais vyresnis 1997-aisiais debiutuodamas kaip rinktinės vyriausiasis treneris buvo J.Kazlauskas. R.Butautas (43 metai per debiutą), A.Sireika (45), juo labiau V.Garastas (60) prieš savo pirmuosius turnyrus buvo sukaupę daugiau gyvenimiškosios išminties.

Galbūt būtent dėl jauno amžiaus K.Kemzūrai neretai tenka išgirsti abejonių dėl savo autoriteto ir gebėjimo sutramdyti žvaigždes. Jei ieškote pavyzdžių, interneto paieškos sistemoje galite įvesti „Kemzūra Delfino“ ir „Kemzūra, Latvijos rinktinė, skandalas“.

Tai – tik viena medalio pusė. Nors K.Kemzūra yra jauniausias Lietuvos rinktinės strategas, įgyta patirtimi, prieš stojant prie nacionalinės komandos vairo, su juo galėtų lygintis nebent V.Garastas.

Prieš 1992 m. Barselonos olimpiadą dabartinis Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas buvo virš dešimtmečio atidavęs Kauno „Žalgiriui“, su SSRS rinktine laimėjęs Europos čempionato bronzą ir pasaulio pirmenybių sidabrą, o su „Prievidza“ tapęs Čekoslovakijos čempionu.

J.Kazlausko dosjė prieš 1997 m. Europos čempionatą atrodė gerokai blankiau – trys sezonai „Žalgiryje“, metai su Lietuvos jaunių rinktine (1994 m. Europos čempionai) ir dveji talkinant V.Garastui.

A.Sireika prieš pirmąjį savo Europos čempionatą vos pusantro sezono spėjo apšilti Kauno klube, o R.Butauto karjeroje iki rinktinės galima išskirti darbą su jaunių ir jaunimo rinktinėmis bei po du sezonus „Šiaulių“ ir Rygos ASK komandose, kurios niekaip negalėjo pasiūlyti aukščiausio rango varžybų patirties.

K.Kemzūra šioje kompanijoje atrodo išskirtinai. Dar nesulaukęs 30-ies ir tebetęsdamas krepšininko karjerą, 1998–1999 m. jis jau talkino Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneriams. Po to buvo Stambulo „Galatasaray“ ir vėl Vilniaus klubo trenerio asistentas, o 2003–2004 m. sezono antrą pusę – vyriausiasis treneris.

Vėliau sekė treji bendro darbo metai su Davidu Blattu Sankt Peterburge ir Trevize, pusantro sezono vadovaujant Maskvos srities „Chimki“, pusmetis Latvijos rinktinės stratego poste. Nuo praėjusių metų gruodžio K.Kemzūra diriguoja Krasnodaro „Lokomotiv“ (Rusija) krepšininkams.

Tokio gyvenimo aprašymo galėtų pavydėti ir ne vienas 60-mečio sulaukęs krepšinio specialistas, o K.Kemzūros, tikėtina, ateityje laukia ir gerokai rimtesnės darbovietės. Noris ir dabar K.Kemzūra turi tiek patirties, kad jo autoritetu lyg ir nebederėtų abejoti.

Atsakomybės pliūpsnis

K.Kemzūros debiutas nėra debiutas tikrąja to žodžio prasme. Tikrais trenerių debiutais Lietuvos rinktinėje galima vadinti tik V.Garasto ir R.Butauto atvejus. Prieš 1992-ųjų Barselonos olimpines žaidynes rinktinės treneriu buvo nuspręsta skirti panevėžietį Raimondą Sargūną, tačiau Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis ir kitos tuometės žvaigždės pareiškė ultimatumą: „Arba treneriu bus V.Garastas, arba į olimpiadą mes nevažiuojame.“

Kita drastiška trenerių kaita taip pat susijusi su V.Garasto pavarde. Po nesėkmingo 2006 m. pasaulio čempionato ir A.Sireikos pasitraukimo pirmą kartą surengtas nemažai ironiškų vertinimų ir diskusijų sukėlęs konkursas trenerio pareigoms užimti.

R.Butautas tapo pirmuoju iš šalies atėjusiu žaliųjų ir baltųjų strategu, nes iki tol pasiteisindavo paaukštinimų strategija – ir J.Kazlauskas, ir A.Sireika prieš savarankišką karjerą bent kelerius metus patarinėdavo vyriausiesiems treneriams.

Lietuva – maža šalis, o gerų trenerių nėra daug. Po fiasko Lenkijoje renkantis naują trenerį vėl atsisukta į rinktinės virtuvę jau pažįstantį specialistą. 2005 m. Europos čempionate ir 2006 m. pasaulio pirmenybėse K.Kemzūra prižiūrėjo rinktinės treniruočių procesą ir patarinėjo A.Sireikai.

Asistentas ir vyriausiasis treneris – skirtingų lizdų paukščiai. „Dar niekada gyvenime man nėra buvę taip sunku kaip dabar. Ypač – priimti sprendimus. Anksčiau diskutuodavome, bet lemiamą žodį tardavo tuometis treneris Jonas Kazlauskas. Dabar atsakomybės našta tenka man“, – prieš 2003 m. Europos čempionatą atsiduso A.Sireika.

Po septynerių metų, artėjant pasaulio pirmenybėms, panašią mintį formulavo ir į naujus batus stojęs K.Kemzūra: „Skirtumas – didžiulis. Tada buvau tik vienas asistentų, o dabar – vyriausiasis treneris. Turiu priimti galutinius sprendimus ir už juos atsakyti.“

Lūkesčių algoritmas

Lietuvos rinktinę kiekvieną vasarą supa didžiulis ažiotažas, bet kai kurie metai vis tik lieka išskirtiniai. Jau tapo įprasta, kad lietuviai didžiausias pergales iškovoja tuomet, kai nėra slegiami didžiulės lūkesčių naštos. Aišku, genialiausias to patvirtinimas – 2000-ųjų Sidnėjaus bronza, bet svajonės apie medalius buvo taip pat gana nedrąsios ir 1992-aisiais bei 2003-iaisiais, prieš V.Garasto ir A.Sireikos debiutus.

Nors J.Kazlauskui nepasisekė debiutuoti užkopiant ant nugalėtojų pakylos, iš 1997 m. rinktinės apskritai nieko gero nebuvo tikimasi. Patys niūriausieji niurnėjo, kad rinktinė vos įveikė atrankos barjerą, o Europos čempionate telaimėjo penkerias rungtynes iš 9-erių (6 vieta), tačiau, žiūrint retrospektyviai, J.Kazlausko debiuto aplinkybės buvo itin nepalankios, nes su V.Garastu išėjo ir visa Lietuvos krepšinio mohikanų karta su A.Saboniu priešakyje.

Šiuo atžvilgiu turbūt sunkiausia pradėti darbą buvo R.Butautui. Ir ne tik dėl to, kad 2007-ųjų vasarą į rinktinę suvažiavo visi geriausi šalies krepšininkai, išskyrus 220 cm ūgio miražą iš Klivlando, bet todėl, kad debiutas vyko priešolimpiniais metais, o bilietų į Pekiną galėjo tikėtis tik žemyno pirmenybių prizininkai (2003 m. kelialapius gavo 5 komandos).

Tad aplinkybės K.Kemzūrai – itin palankios. Pirma, vieta pasaulio čempionate visiškai nieko nelemia, nes lietuviai vis tiek turi kelialapį į 2011 m. Europos čempionatą. Antra, LKF prezidentas V.Garastas jau suteikė K.Kemzūrai pasitikėjimo kreditą, užsiminęs, kad ši vasara bus traktuojama kaip pratybos poligone. Trečia, aistruolių apetitas po pernykščio košmaro Lenkijoje – taip pat ne toks milžiniškas.

„Mūsų komanda jauna, o dideli lūkesčiai galėtų žaidėjus prislėgti. Aišku, nėra taip, kad patys nekeltume sau tikslų, bet savotiškai gerai, kad nėra milžiniško spaudimo iš šalies“, – ir apie komandą, ir greičiausiai apie save kalbėjo K.Kemzūra.

Neturi tvirtos ašies

K.Kemzūra, kaip ir jo pirmtakai, nedebiutuoja plyname lauke. Turbūt geriausiai tai prieš 2003 m. Europos čempionatą apibūdino A.Sireika: „Nebūna taip kad grybai bet kur dygtų po lietaus. Jie dygsta ten, kur anksčiau buvo augę, kur yra grybienos. Ir komandos staiga niekas nesuburs iš naujo.“

A.Sireika žinojo, ką sako. Europos čempionais tapo iš esmės J.Kazlausko užaugintų krepšininkų karta, o šio trenerio įdirbiu nemaža dalimi bronziniais 2007-aisiais pasinaudojo ir R.Butautas. 1992 m. V.Garastas taip pat turėjo iš ko rinktis – komandos korį sudarė 1988-ųjų Seulo olimpiniai čempionai A.Sabonis, Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius.

Kuris debiutas žmogiškąja medžiaga artimiausias K.Kemzūros startui? Turbūt J.Kazlausko 1997-aisiais.

V.Garastas debiutuodamas turėjo A.Sabonį, A.Sireika ir R.Butautas – Š.Jasikevičių. Krepšininkus, kurių buvimas komandoje treneriui iš karto garantuoja kelias papildomas miego valandas kasnakt.

J.Kazlauskas 1997-aisiais neturėjo, o K.Kemzūra šiemet neturi tokios tvirtos ašies, apie kurią suktųsi žaidimas.

J.Kazlauskui debiutiniais metais ypač trūko įžaidėjo ir vidurio puolėjo (vis dėlto Gintaras Einikis stokojo ir centimetrų, ir gynybinių sugebėjimų). Lygiai tokia pati – K.Kemzūros padėtis. Atakų dirigento pozicijoje – nykuma, o vidurio puolėjų padėtis primena 2003-iuosius.

Tuomet A.Sireika galėjo naudotis baudos aikštelės valytoju Eurelijumi Žukausku, ir retkarčiais – naujoku Kšyštofu Lavrinovičiumi. Šiemet K.Kemzūra turi šių vaidmenų atlikimo klonus – R.Javtoką ir Martyną Andriuškevičių.

„Kad ir kaip bėgtų Eurelijus, jis vis tiek bus reikalingas rinktinei. Šiuo metu daugiau tikrų vidurio puolėjų neturime. Jis mums lyg saulė – yra vienintelis“, – 2003-iaisiais pasakytą fizinio rengimo trenerio Aleksandro Kosausko aforizmą galima pritaikyti ir šiai vasarai, ypač, kai R.Javtokas kuriam laikui iškrito iš rikiuotės dėl traumos.

Žiojinčios spragos svarbiose pozicijose K.Kemzūrai nepalieka pasirinkimo. Kai nėra individualiai genialių atlikėjų, gelbsti sistema, drausmė ir tikslus trenerio sumanymų įgyvendinimas. Būtent tai buvo (ir tebėra) pagrindiniai J.Kazlausko arkliukai. Apie panašius aspektus beveik visuose interviu kalba ir K.Kemzūra.

Komanda ar treneris?

Panašūs ne tik J.Kazlausko ir K.Kemzūros debiutai ir jų retorika. Šiek tiek panašumų galima įžvelgti ir šių trenerių krepšinio filosofijoje bei darbo stilistikoje.

Galima pagrįstai suabejoti, kad V.Garasto, A.Sireikos ir R.Butauto žodis rinktinėje būdavo paskutinis. Tai nemenkina šių trenerių autoriteto ir pasiekimų, o tokia padėtis iš dalies suprantama, įvertinus faktą, su kokiomis stipriomis asmenybėmis jiems teko dirbti.

Ir 1997-aisiais, ir 2010-aisiais, su keliomis išimtimis, Lietuvos rinktinėje pastebimas tikrų asmenybių badas. Tokiais atvejais komandos veidu dažnai tampa ne atskiri kareiviai, o būtent generolas.

J.Kazlauskas tuo metu negalėjo pasigirti tokiu autoritetu, kokį įgijo po kelerių metų, su „Žalgiriu“ užkariavęs Europą. Šiuo metu tokio autoriteto nėra išsikovojęs ir K.Kemzūra.

Bet naujajam rinktinės strategui turbūt malonu buvo girdėti L.Kleizos pareiškimą, kad „šioje komandoje trenerio žodis yra pirmas ir paskutinis“. Tai patvirtino ir draugiški turnyrai, kur lietuviai aikštėje išvengė nemalonia tradicija tapusių skeryčiojimųsi prieš teisėjus ir buvo neįtikėtinai drausmingi.

Tai nereiškia, kad lietuviai tampa paprastais įsakymų vykdytojais. Atvirkščiai – tik prižiūrimi trenerio, kuris tikras autoritetas, žaidėjai tampa asmenybėmis. Kaip J.Kazlausko išugdyta karta, padovanojusi Lietuvai tris medalių komplektus.

Pasiekti kažką panašaus ir turėtų būti svarbiausias K.Kemzūros tikslas. Nes lietuviai šį rugsėjį tikrai nesupyks, jei naujajam generolui nepavyks debiutuoti taip sėkmingai, kaip V.Garastui, A.Sireikai ir R.Butautui.

V.Garasto debiutas (1992 m. rinktinė)

Valdemaras Chomičius

Alvydas Pazdrazdis

Arūnas Visockas

Darius Dimavičius

Romanas Brazdauskis

Gintaras Krapikas

Rimas Kurtinaitis

Arvydas Sabonis

Artūras Karnišovas

Šarūnas Marčiulionis

Gintaras Einikis