„Formulė 1“: prasčiausiai susiklosčiusių lenktynininkų karjeros

Šią savaitę apžvelgsime „Formulės 1“ lenktynininkų karjeras, kurios susiklostė ne taip, kaip buvo tikėtasi.

Ir šiuolaikinėje „Formulėje 1“ yra įprasta, kad vietą kurioje nors komandoje gauna lenktynininkas, turintis stiprų rėmėjų užnugarį, tačiau nepasižymintis dideliu talentu. Vis dėlto, po debiuto dažniausiai tampa aišku, kad tokie sportininkai pasirinko ne tą gyvenimo kryptį ir iš „Formulės 1“ pasaulio išnyksta labai greitai. Į šį sąrašą pateko ir lenktynininkai, kurie sėkmingai varžėsi kitose lenktynių serijose, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių, „Formulėje 1“ jiems sužibėti nepavyko.

Pateikiame lenktynininkų dešimtuką, kurių karjeras galima laikyti prasčiausiomis per visą „Formulės 1“ istoriją.

Yuje Ide (2006)

 

2006-aisiais „Formulėje 1“ su „Super Aguri“ komanda debiutavęs japonas sudalyvavo vos ketveriose lenktynėse, nes po San Marino GP lenktynių neteko FIA super licenzijos už sukeltą incidentą, kurio metu apsivertė „Midland“ komandos pilotas Christianas Albersas.

Y.Ide visose kvalifikacijose, kuriose dalyvavo, nuo pole pozicijos laimetojo atsilikdavo daugiau nei penkiomis sekundėmis, o lenktynėse tik maišydavosi kitiems sportininkams. Pasenusio „Super Aguri SA05“ bolido pilotavimas nebuvo lengvas, tačiau Y.Ide viskas buvo dar sudėtingiau dėl nesugebėjimo su komanda bendrauti anglų kalba.

Pilotas finišavo vos vieneriose lenktynėse – Australijos Grand Prix. Tą kartą jis finišo liniją kirto tryliktoje vietoje, tačiau nuo nugalėtojo atsilikęs net trijais ratais. Netrukus komandoje Y.Ide pakeitė prancūzas Franckas Montagny, o pats japonas sugrįžo į „Formulės Nippon“ ir „Super GT“ varžybas.

Chanochas Nissany (2005)

 

Šiam pilotui iš Izraelio automobilių sportas yra tik hobis, todėl nenuostabu, kad 38-erių sulaukęs C.Nissany savo debiuto „Formulėje 1“ metu, pilotuodamas „Minardi“ bolidą, nuo greičiausiųjų atsiliko net trylika sekundžių.

C.Nissany oficialiuose „Formulės 1“ važiavimuose dalyvavo vos vieną kartą – 2005 metų Vengrijos GP treniruotėse. Radijo ryšiu pilotas nuolatos kartojo: „Vyrukai, grįžtu į boksus, mano bolidas per gerai sukimba su trasos paviršiumi.“ Vargu, ar tokį skundą kadanors išgirsime iš geriausių pasaulio lenktynininkų, ir ne tik „Formulėje 1“.

Taki Inoue (1994-1995)

 

T.Inoue ne tik finišavo vos penkeriose iš aštuoniolikos dalyvautų lenktynių, bet ir įsiminė dėl dvejų beprotiškiausių „Formulėje 1“ sukeltų avarijų. 1995 metų Monako GP kvalifikacijoje jis sustojo viduryje trasos, todėl į boksus buvo partemptas. Tame nėra nieko neįprasto, tačiau jam besėdint tempiamame „Footwork“ bolide, į jį trenkėsi ir apvertė „Renault Clio“ saugos automobilis, tuo metu trasoje važiavęs visu greičiu. Laimei, T.Inoue dar nebuvo nusiėmęs savo šalmo ir, nepaisant lengvo sukrėtimo, vistiek dalyvavo lenktynėse.

Antrasis incidentas įvyko tų pačių metų Vengrijos GP lenktynėse. Pilotas iš lenktynių pasitraukė keturioliktame rate dėl variklio gedimo. Japonas paprašė trasos darbuotojų paduoti jam gesintuvą, kad galėtų padėti užgesinti kilusį gaisrą, tačiau tuo metu į jį trenkėsi nedideliu greičiu važiavęs medikų automobilis. T.Inoue dar kurį laiką stovėjo ant kojų, tačiau po kelių akimirkų krito ant žemės. Nors ir patyręs kojos traumą, pilotas prie bolido vairo sėdo jau kitose lenktynėse.

T.Inoue iš „Formulės 1“ pasitraukė metų pabaigoje, nesugebėjęs užsitikrinti vietos kitoje komandoje.

Luca Badoeras (1993, 1995-1996, 1999, 2009)

 

Buvusiam „Formulės 3000“ čempionui ir gerbiamam „Ferrari“ ekipos atsarginiam pilotui karjera „Formulėje 1“ nesusiklostė labai sėkmingai: italui priklauso vienas iš mažiausiai džiaugsmo suteikiančių rekordų – didžiausias dalyvautų lenktynių skaičius neiškovojus nė vieno taško.

Vis dėlto, nereikėtų pamiršti to, kad šį rekordą jam padėjo pasiekti tragiški karjeros pradžioje pilotuoti bolidai: „BMS Scuderia Italia“, „Minardi“ ir „Forti“. Dešimt metų dirbęs „Ferrari“ ekipos bandytoju, L.Badoeras 2009-aisiais galiausiai gavo šansą debiutuoti ir už garsiosios Italų komandos bolido vairo, pavaduodamas susižeidusį Felipę Massą.

Vis dėlto, šis svajonės išsipildymas greitai virto tikru košmaru: jo komandos draugas Kimi Raikkonenas Europos GP lenktynėse lipo ant pakylos, o Belgijoje iškovojo pergalę, tuo tarpu L.Badoeras abejoms lenktynėms kvalifikavosi paskutinis ir lenktynėse važiavo net visa sekunde lėčiau už K.Raikkoneną. Nenuostabu, kad po dvejų prastų lenktynių „Ferrari“ L.Badoero paslaugų atsisakė ir į savo gretas pasikvietė kitą italą – Giancarlo Fisichellą.

Verta pažymėti, kad L.Badoero karjera greičiausiai būtų pakrypusi visiškai kita linkme, jei 1999-ųjų sezone „Ferrari“ jam būtų suteikusi šansą sėsti už raudonojo bolido vairo, pavaduojant koją susilaužiusį Michaelį Schumacherį. Vis dėlto, „Ferrari“ nusprendė pasirinkti ne atsarginio piloto paslaugas, o BAR komandos piloto - Mikos Salo.

Estebanas Tuero (1998)

 

Lenktynininko karjerą pradėjęs nuo septynerių metų, E.Tuero sulaukęs aštuoniolikos jau varžėsi „Formulės 3000“ čempionate, laikytu paskutiniu laipteliu į „Formulę 1“. Tačiau priešingai neiFernando Alonso ar Lewisas Hamiltonas E.Tuero karjeros laiptais kopė dėl rėmėjų pinigų, o ne dėl įspdingo talento.

Įgavęs minimalią reikalaujamą patirtį super licenzijai gauti, E.Tuero „Formulėje 1“ debiutavo už „Minardi“ bolido vairo, sulaukęs vos devyniolikos. Vis dėlto, netrukus tapo aišku, kad pilotas nė iš tolo greičiu neprlygsta kitiems „Formulės 1“ pilotams.

„Formulės 1“ varžybų komentatorus ir buvęs  lenktynininkas Martinas Brundle‘as teigė: „Man nepatinka čia matyti lenktynininkus su tiek mažai patirties Jei atvirai, tai mane erzina. Tokie žmonės yra visiškai nepatikimi“

E.Tuero per sezoną nebaigė dvylikos iš šešiolikos lenktynių ir po metų grįžo į gimtojojoje Argentinoje vykstantį kėbulinių automobilių lenktynių čempionatą.

Alas Pease (1969)

 

Iš ankstyvosios „Formulės 1“ eros į blogiausiųjų lenktynininkų sąrašą būtų galima įtraukti ne vieną lenktynininką, tačiau Alas Pease‘as nurungia juos visus. Tai vienintelis pilotas per visą „Formulės 1“ istoriją, kuris iš lenktynių buvo diskvalifikuotas dėl to, kad buvo per lėtas.

Pilotuodamas nekonkurencingą „Eagle-Climax“ bolidą 1969-ųjų Kanados GP lenktynių metu, pilotas nesileido lengvai aplenkiamas kitų sportininkų, nepaisant to, kad buvo nuo jų atsilikęs jau keliais ratais. Pavojingai manevruodamas A.Paese‘as iš lenktynių vos neliminavo Jackie Stewarto, todėl po J.Stewarto atstovaujamos „Tyrell“ komandos vadovo skundų teisėjams A.Paese‘ui buvo parodyta juoda vėliava.

Paulas Belmondo (1992, 1994)

 

Garsaus prancūzų aktoriaus Jeano-Paulo Belmondo sūnus Paulas nuo 1992 iki 1994 metų sudalyvavo 27-iose „Formulės 1“ lenktynėse, tačiau pasibaigus pinigams, jo karjera nutrūko. Pilotas kvalifikavosi vos septynerioms lenktynėms, o iš vienų iš jų buvo priverstas pasitraukti dėl fizinio išsekimo.

Atstovaudamas žlungančiai „March“ ekipai 1992-aisiais ir beviltiškai „Pasific“ komandai 1994-aisiais, P.Belmondo taip ir negavo progos sužibėti. Tačiau atsižvelgiant į jo prastus rezultatus, demonstruotus žemesnio lygio varžybose, galima teigti, jog jis apskritai neturėjo patekti į „Formulę 1“.

Giovanna Amati (1992)

 

G.Amati „Formulėje 1“ debiutavo bandymų metu už „Benneton“ komandos bolido vairo. Tuo pačiu metu sklido gandai, kad ji draugauja su „Benneton“ komandos vadovu Flavio Briatore. 1992-aisiais ji gavo lenktynininkės vietą „Brabham“ komandoje, tačiau greičiu nė iš tolo neprilygo kitiems sportininkams, o pirmosios Pietų Afrikos GP treniruočių sesijos metu trasoje apsisuko net šešis kartus.

Nesugebėjusi kvalifikuotis kitoms dvejoms lenktynėms, G.Amati neteko vietos komandoje, kurioje ją pakeitė būsimas čempionas Damonas Hillas.

G.Amati yra paskutinė moteris, dalyvavusi oficialiuose „Formulės 1“ važiavimuose.

Marco Apicella (1993)

 

M.Apicella pagarsėjo dėl trumpiausiai trukusios karjeros „Formulės 1“ istorijoje: pilotas vienintelėse savo lenktynėse sugebėjo nuvažiuoti tik iki pirmojo posukio, kuriame buvo elimintuotas „Sauber“ piloto JJ Lehto.

M.Apicella, atsižvelgiant į jo pasiekimus „Formulės 3000“ čempionate, „Formulėje 1“ tikriausiai būtų pasiekęs ir daugiau, tačiau jo vienerių lenktynių trukmės kontraktas su „Jordan“ pratęstas nebuvo.

Pilotas vėliau persikėlė į Japoniją, kurioje laimėjo „Formulės Nippon“ čempiono titulą bei iki šiol lenktyniauja „Super GT“ čempionate.

Jeanas Denisas Deletrazas (1994-1995)

 

J.D.Deletrazas „Formulėje 1“ debiutavo 1994 metų Australijos GP lenktynėse, atstovaudamas „Larrousse“ komandai, kai pastaroji ekipa dėl pinigų trūkumo atsisakė ilgamečio komandos pilotoErico Comaso paslaugų ir pasamdė stiprų rėmėjų užnugarį turintį pilotą.

Daugelis nustebo, kad perspektyvus pilotas kvalifikavosi rikiuotės uodegoje, tačiau lenktynėse tapo aišku, kad J.D.Deletrazas įšoko ne į savo roges. Lyderiai ratu jį lenkė jau po dešimties ratų, o iki to laiko, kol lenktynių viduryje sugedo jo bolidas, ratu J.D.Deletrazas buvo aplenktas dar devynis kartus.

Pilotas dalyvavo dar dvejose lenktynėse, mokėdamas už vietą komandoje – šį kartą „Pacific Racing“ ekipoje. Pirmųjų lenktynių su šia komanda Portugalijoje J.D.Deletrazas nebaigė, o antrosiose, vykusiose Nurburgringe, finišo liniją kirto penkioliktoje pozicijoje, nors ir nuo lyderių atsilikęs septyniais ratais.

Vis dėlto, po tragiškai susiklosčiusios karjeros „Formulėje 1“ J.D.Deletrazas įrodė, kad yra talentingas pilotas: jis dukart savo klasėje laimėjo 24 valandų Le Mano lenktynes, o sportiniais prototipais WEC čempionate lenktyniauja iki šiol.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių