D.Songaila apie: Ukrainą, Europos čempionatus, NBA, Donecką ir kt.

Darius Songaila – vienas tituluočiausių ir labiausiai patyrusių Donecko „BK Donetsk“ legionierių. Lietuvis ne itin mėgsta dalinti interviu, todėl atsiradus galimybei, ukrainiečiai su malonumu pakalbino krepšininką.

– Beveik visą savo karjerą rungtyniaujate devintu numeriu pažymėtais marškinėliais. Ką šis numeris Jums reiškia?

– Kai pradėjau žaisti krepšinį, Lietuvoje buvo toks žaidėjas, kuris man patiko – Alfredas Vainauskas. Jis rungtyniavo Vilniaus „Statyboje“ ir vilkėjo devintu numeriu pažymėtus marškinėlius. Kuomet pradėjau žaisti man buvo devyni metai ir taip viskas susiklostė bei prasidėjo.

– Kaip Jums pavyksta atrasti motyvacijos žaisti, kai jau pasiekėte tiek daug?

– Man tiesiog krepšinis teikia malonumą. Tai ne darbas, o hobis. Aš myliu šį sportą ir nežiūriu į jį kaip į darbą. Darau tai, nes noriu daryti.

– Prieš kelis metus Lietuvoje vyko Europos krepšinio čempionatas. Kokie pozityvūs prisiminimai išliko? Galbūt Ukrainoje 2015 metais bus panašus rezultatas?

– Lietuva – maža šalis, kur krepšinis yra numeris vienas. Kai atvykau į Lietuvą, visa šalis gyveno pasiruošimu Europos čempionatui. Visos arenos buvo pilnos. Be to, buvo nemažai jų pastatyta, pavyzdžiui Kaune dabar didelė arena. Šaliai ir žmonėms tai buvo vienas iš geriausių čempionatų.

Ukrainoje pirmenybė teikiama futbolui, todėl nežinau, kaip čia bus. Linkiu sėkmės. Šį sezoną buvau beveik visose Ukrainos miestuose, kur žaidėme. Žmonėms patinka krepšinis. Sirgaliai ateina, palaiko.

– Jūsų manymu, ar reikalingas griežtas legionierių limitas Ukrainoje?

– Kai žaidžiau už CSKA, ten buvo taisyklė, kad vietiniai žaidėjai turi žaisti. Turkijoje buvo tas pats. Manau, kad ši taisyklė yra gera, nes vietiniai žaidėjai turi žaisti, nuolatos būti aikštėje. Tai padeda jiems tobulėti. Aš už limitą.

– Aštuonis sezonus praleidote NBA, kur atstovavote penkiems klubams. Kokį karjeros momentą už Atlanto laikote sėkmingiausiu?

– Pirmi penki–šeši sezonai buvo sėkmingi, vėliau buvau patyręs traumą. Paskutinį sezoną išvis nežaidžiau, čia jau reikia klausti trenerio, kodėl taip buvo. Pats geriausias sezonas galbūt buvo Čikagos „Bulls“ komandoje, bet jo pabaigoje patyriau traumą. Žvelgiant atgal, visi sezonai buvo panašūs.

– Pirminiame kontrakte su Donecko klubu buvo nurodyta, kad galite palikti komandą, jei sulauksite dėmesio iš NBA. Likote Ukrainoje. Pasiūlymų nebuvo?

– Pasiūlymų buvo, bet ne itin rimtų. Domėjosi ir Eurolygos komandos, bet čia jau sužaidžiau tris mėnesius, atmosfera komandoje gera, todėl nusprendžiau likti iki galo.

– Jūsų komandos draugui Aleksandrui Lipovijui prognozuoja šaukimą NBA, tačiau dauguma mano, kad jis negalėtų ten žaisti. Esate rungtyniavęs NBA, kaip vertinate jo perpsektyvos?

– Ar galbūt jis pasiruošęs? Taip, daugelis žaidėjų gali būti pasiruošę. Jis turi talentą, duomenis. Jeigu ir dalyvautų NBA naujokų biržoje, kur išgirstų savo pavardę, jis liktų Europoje kuriam laikui. Jam reikia žaisti daugiau, negu rungtyniauja dabar.

Bet kuri komanda, pasirinkusi Aleksandrą pasakytų jam likti dar Europoje. Iškart ateiti iš europietiško krepšinio į NBA yra sunku.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte šį sezoną?

– Pakeitėme du trenerius. Nežinau, NBA būdavo, kad atleidi trenerį po pirmų 10–15 rungtynių. Ten ir žaidėjai dažnai keičiasi. Taip, šitas sezonas, palyginus su kitais, galima sakyti, įdomus. Treneriai keitėsi, žaidėjai keitėsi, sistemos keitėsi beveik tris kartus. Su nauju treneriu rungtyniaujame kiek lengviau, pelnome daugiau taškų. Įdomus sezonas. Viskas priklausys nuo to, kaip jis baigsis.

– Jūsų dabartinis treneris yra jaunesnis už jus. Tai nėra būdinga. Kaip į tai reaguojate?

– Į amžių nekreipiu dėmesio. Esu profesionalas ir atlieku savo darbą, ateinu į treniruotes, žaidžiu krepšinį. Darau viską, kas priklauso nuo manęs. Treneris daro viską, kas priklauso nuo jo. Jis komandos treneris. Santykiai turi išlikti profesionalūs, nepaisant amžiaus.

– Kaip manote, ar žaidėjai tarpusavyje turi spręsti problemas ir kažką keisti ar jų užduotis nepriklausomai nuo visko atlikti trenerio paliepimus?

– Priklauso nuo trenerio. Kai komandoje yra patyrusių žaidėjų, kurie rungtyniavo visoje Europoje ar NBA, kaip aš ar keli kiti vyrukai, tai jis supranta, ką reikia sakyti, diskutuoti ir kartais net klausti mūsų nuomonės, kaip geriau išspręsti susidariusią situaciją.

– Pasikeitimai trenerių štabe, nesėkmės sezono pradžioje, kritika iš visų pusių. Kaip Jums pavyko perlaužti įvykius kita linkme ir skinti pergales?

– Krepšinyje, kaip ir bet kuriame sporte, kol laimi – nėra problemų. Jeigu yra bėdų komandos viduje, tu laimi ir niekas nieko nemato. Visi pamiršta. Kai nesiseka, pralaimi, tai visur atsiranda problemų – aikštėje, už jos ribų. Keičiasi žaidėjai, treneriai. Viskas paprasta. Laimėjome keletą rungtynių iš eilės vietinėje lygoje, VTB ir viskas susitvarkė.

– Jeigu būtumėte nepriklausomas ekspertas, kas šį sezoną yra verčiausias laimėti Ukrainos lygą?

– Dabar negaliu pasakyti, nes yra trys, keturios komandos, galinčios laimėti čempionatą. Jūsų atkrintamųjų sistema įdomi, pirmame etape iškart žaidžiama iki keturių pergalių, daug rungtynių, todėl sunku pasakyti, kas žais finale.

– Kokie Jūsų gyvenimo įspūdžiai Donecke?

– Doneckas yra vienintelis miestas, kuriame gyvenau Ukrainoje. Rusijoje gyvenau Maskvoje, Turkijoje – Stambule. Donecke man patinka, yra kur nueiti pavalgyti, praleisti laiką, teatrai, futbolo, ledo ritulio komanda, galima linksmintis. Taip kad man čia patinka.

– Koks Jūsų ilgaamžiškumo receptas krepšinyje? Ar toks išvis egzistuoja?

– Pats svarbiausias laikas yra vasara. Jos metu turi palaikyti sportinę formą. Sezonas įvairiai gali baigtis – balandį, gegužę ar kovą. NBA būdavo taip, kad balandžio viduryje sezonas jau baigtas ir iki pat rugsėjo tu esi laisvas. Esu dėkingas Lietuvos rinktinei, nes daug metų joje žaidžiau.

– Esant tokiai sportinei formai, apie karjeros pabaigą galvoti dar anksti. Visgi, kuo save mato Darius Songaila baigus karjerą?

– Žinau, kad pabaiga artėja. Bet konkrečiai dar nežinau, kuo užsiimsiu. Esu laimingas, mano karjera buvo gera. Esu dar geros formos, todėl norisi žaisti ir dar net negalvoju po sezono kabinti sportbačių ant vinies.