D. Motiejūnas: jei nustočiau dirbti, likčiau vidutinybe (interviu)

Hjustono „Rockets“ ekipos gretose šį sezoną debiutavęs Donatas Motiejūnas greitai užsitarnavo komandos draugų pagarbą ir neturi daug lygos naujokams būdingų pareigų.

22 metų 213 cm ūgio puolėjas išskirtiniame interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo, kad jį globojantys argentinietis Carlosas Delfino ir turkas Omeras Ašikas neleisdavo komandos draugams prisigalvoti keisčiausių užduočių ir prisiminė, kad labiau kliuvo išsišokdavusiems kitiems komandos pirmamečiams.

Antroje interviu dalyje Motiejūnas atsakė į visus Lietuvos krepšinio gerbėjus labiausiai dominančius klausimus apie nacionalinę rinktinę bei pasakojo apie „Rockets“ komandos žvaigždes.

– Ar daug tenka bendrauti su „Rockets“ klubo skautu Artūru Karnišovu? Kokie jo pagrindiniai patarimai? – „BasketNews.lt“ pasiteiravo Motiejūno.
– Tenka, tikrai pasikalbame – juk esame vienoje komandoje. Žinoma, jis neturi pernelyg daug laiko Hjustone nepraleidžia. Artūras eina skauto pareigas, turi daug keliauti, todėl jam šiek tiek sunkiau sekti situaciją, kuri vyksta. Tačiau jis stengiasi, padeda kiek gali ir palaiko psichologiškai. Kai būna sunkių dienų, jis nuramina. Labai džiaugiuosi, kad mano komandoje yra toks lietuvis ir man tiek daug padeda.

– Ar tiesa, kad norėjote būti iškeičiamas į kitą klubą?
– Gali norėti ko nori, tačiau viskas yra komandos rankose. Tuos dalykus kontroliuoja jie. Tai, ko aš noriu ar nenoriu, nieko nereiškia. Viskas priklauso tik nuo klubo.

– Pasižymite puikia iškalba. Kaip sutariate su komandos žvaigždėmis?
– Kad ne visi čia jie save žvaigždėmis įsivaizduoja. Kiekvienas, kuris bando kažką pasiekti arba jau yra pasiekęs, dirba vienodai sunkiai ir tikrai nelaiko savęs žvaigždėmis. Jie dirba savo darbą ir stengiasi tobulėti kiekvieną dieną.

– O kokie jie vaikinai, kaip žmonės? Ar daug bendraujate po treniruočių? Išeinate kartu pavakarieniauti?
– Čia ne Europa, kelionėse vieni kitų atsikandame, todėl turėdami laisvo laiko stengiamės atitolti nuo krepšinio. Aišku, man nepavyksta, nes esu jaunas ir turiu daug dirbti papildomai. Aš tą ir darau, bet vyresni žaidėjai per laisvas dienas arenoje stengiasi nesirodyti ir pailsėti ir atitrūkti nuo krepšinio. Supraskite, kad žaidžiame keturias, penkias rungtynes per savaitę, todėl būna, kad ir vienas kitam pabostame.

– Ar Jamesas Hardenas labai supyktų, jeigu miegančiam nukirptumėte barzdą?
– Nežinau, reikės jo paklausti (šypsosi, – Red.).

– Nepajuokaujate apie tai?
– Mūsų komanda labai santūri ir brangi. Esame vieni jauniausių visoje NBA, tačiau pernelyg daug tokių nesąmonių nepasitaikė. Buvo, kad kažkuris nevykdė savo naujoko pareigų ir savo drabužinės spintelę rado pilną spragintų kukurūzų. Tačiau tai ir yra viskas. Be priežasties niekas nieko nedaro.

– O kokios jūsų naujoko pareigos? Ar tinkamai jas vykdote?
– Man pasisekė, kad į Hjustoną atvykęs Carlosas Felfino pasakė: „Šis jaunas vaikinas yra mano ir Omero ir jūs nesikišate.“ Taigi, niekas per daug prie manęs ir nelenda. O Delfino su Omeru manęs taip pat labai „nekibina“. Aišku, paduoti rankšluosčius man niekada nebuvo problemų. Visose komandose būdavau jauniausias žaidėjas, todėl tekdavo daryti tuos pačius dalykus. Taigi, man daug nekliuvo. Kitiems pirmamečiams po treniruočių kartais tenka atvežti maisto. Būna, kad vėluoji į lėktuvą, o seniai už naujoką turi sumokėti pusantro tūkstančio JAV dolerių baudą, nes jie jam liepė važiuoti pirkti maisto, o tas vėluoja į lėktuvą. Tad kitus tampo labiau. O aš... Jie pamatė, kad su manimi neturi problemų, stengiuosi neišsišokti, nedarau jokių nesąmonių. Jie pamato, kad esi ramus, darai viską, ko jie paprašo ir visai prie tavęs nekimba.

– Vasarą du mėnesius gyvenote be televizijos ir interneto, kas daugeliui šiuolaikinių žmonių yra sunkiai įsivaizduojama. Dabar jau susitvarkėte?
– Tai užėmė laiko. Būdamas europietis nežinojau, kad viską reikia padaryti kitaip ir reikalauti. Stengiausi daugelį dalykų susitvarkyti savo jėgomis. JAV viskas vyksta žymiai greičiau, jeigu ateini į klubą ir paprašai, kad tau padėtų. Tuomet viskas būtų vykę greičiau. Tačiau to nežinojau ir viską teko patirti pačiam. Čia truputį kitoks pasaulis, kitokia kultūra, todėl viskas ir vyksta kitaip. Bet nenumiriau ir be šių patogumų išgyvenau. Tiesiog viskas užtrunka laiko. Svarbu, kad turėjau, kaip paskambinti tėvams, nors ir tai – vienu metu baigė galioti visos telefono kortelės ir jie buvo panikoje, nesulaukę mano skambučio.

– Sekate, kas vyksta Lietuvoje?
– Žinoma. Užaugau Kauno krepšinio mokykloje, vėliau žaidžiau „Žalgirio“ dublerių ekipoje, Lietuvos krepšinio lygoje. Įdomu, todėl seku, kaip viskas vyksta.

– Prieš kelis mėnesius į JAV buvo atvykęs Lietuvos vyrų rinktinės treneris Jonas Kazlauskas, tačiau jums susitikti nepavyko, nes kaip tik tuo metu buvote išsiųstas į NBDL. Galbūt pasikalbėjote telefonu?
– Su treneriu kalbėti dar neteko. Dabar jis jau turi darbą ir yra kitame pasaulio krašte, todėl šiek tiek sudėtingiau. Bet manau, kad artimiausiu metu susisieksime.

– Lietuvos rinktinės treneris dėl jūsų keliauja į JAV. Jaučiatės svarbesnis nei ankstesniais metais?
– Dėl manęs nelabai čia reikėjo važiuoti. Atvyko Paulius Motiejūnas, pasikalbėjome su juo, pasakiau, kad nebuvo tokios svarbos, dėl ko jis turėjo čia važiuoti. Galėjome viską perkalbėti ir telefonu. Aišku, malonu. Į tokius gestus tikrai pozityviai reaguoju, malonu, kad treneris į mane žiūri visai kitaip ir stengiasi prijungti prie komandos.

– Esate užsispyręs. Ar po pastarųjų vasarų atvykti į rinktinę norėsite dar labiau?
– Kiekvieną kartą labai noriu atvykti į rinktinę. Iš manęs niekas neatims vienintelio dalyko – noro, kurį kasdien atsinešu į treniruotes ir su kurio vedinas kiekvieną dieną dirbu. Stengiuosi išspausti iš savęs maksimumą ir tik taip žengti į priekį. Tik taip galiu kažką pasiekti, nes sustojęs – likčiau vidutinybe.

– Tad ar vasarą išvysime Donatą Motiejūną Lietuvos rinktinėje?
– Tikriausiai taip. Daug kas priklauso nuo traumų ir kitų faktorių, tačiau jeigu neteks žaisti ir nebūsiu susižeidęs, net neabejoju, kad prisijungsiu prie komandos.