D. Gailius: šeima ir vaikai įpareigoja elgtis kultūringiau (interviu)

Deividas Gailius pernai po dviejų sezonų Italijos Bolonijos „Virtus“ klube grįžo į gimtąją Klaipėdą ir greitai pritapo prie „Neptūno“ komandos.

Puolėjas šį sezoną LKL čempionate aikštelėje praleidžia vidutiniškai po 27 minutes ir pelno po 15,5 taško. Panašūs rodikliai ir VTB Vieningosios lygos pirmenybėse – aikštėje praleidžia po beveik 30 minučių ir pelno po 15,1 taško.

„Mano vaidmuo „Neptūno“ komandoje tenkina. Turiu galimybių žaisti ir pasireikšti. Žinoma, norėtųsi dar geresnio žaidimo ir daugiau komandinių pergalių. Stengiamės, dirbame. Komandoje atmosfera – puiki“, – pabrėžė krepšininkas.

– Deividai, prisimink, kaip apskritai atsidūrei krepšinyje?

– Krepšinyje atsidūriau visiškai atsitiktinai. Vieną dieną man į namus paskambino ir lankyti krepšinį pasiūlė treneris Algimantas Sercofas. Iki tol žaidžiau futbolą, o apie krepšinį net nemąsčiau, bet šis treneris man įskiepijo meilę krepšiniui. Kiek žinau, treneris turėdavo savo apskaičiavimus, pagal senelius ar tėvus, koks bus krepšininko ūgis. Turbūt iš savo kažkokių sąrašų jis ir susirado mane. Kai pirmą kartą nuėjau į treniruotę, man labai patiko, ir nuo to laiko visada svajojau tapti krepšininku. A.Sercofas man davė pirmuosius krepšinio pradmenis. Esu labai jam dėkingas.

Būdamas šešiolikos metų, pasirašiau sutartį su tuometine Klaipėdos „Naftos-Uni-Laivitės“ komanda. Pirmą sezoną tik treniravausi kartu su komanda, o žaisti joje pradėjau tik kitąmet. Manau, kad konkurencija tuomet Nacionalinėje krepšinio lygoje buvo nemaža, turėjome gerą komandą, pajėgius žaidėjus, nenuostabu, kad 2007 metais tapome NKL čempionais. Man šis titulas svarbus.

Vėliau su bendraamžiais gyniau šalies vardą planetos čempionate, man neblogai sekėsi ir buvau pakviestas į reprezentacinę Klaipėdos miesto komandą – į „Neptūną“.

2007-2009 metais vilkėjau šios komandos marškinėlius, 2009 m. rugpjūčio 9 d. pasirašiau dvejų metų sutartį su Šiaulių „Šiauliais“ ir 2009 metais su šia ekipa tapau Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzos medalių laimėtoju ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurės prizininku.

Visgi, 2010 metais nusprendžiau išmėginti legionieriaus duonos – pasirašiau sutartį su Italijos Bolonijos „Virtus“ klubu.

– Išmokote itališkai? Gal buvo kokių kuriozinių situacijų dėl kalbos barjero?

– Iš pradžių, žinoma, buvo sunku svetimoje šalyje, tačiau po truputį mokiausi kalbos ir antraisiais rungtyniavimo metais jau beveik viską suprasdavau ar net atsakydavau itališkai.

Tiesa, pirmosiomis gyvenimo Italijoje dienomis buvo kuriozinė situacija – klubas man skyrė benzinu varomą automobilį, o aš degalinėje dėl kalbos barjero įsipyliau dyzelino. Tą supratau tik vėliau, kuomet bevažiuojant užgeso automobilio variklis. Teko išvalyti automobilio kuro baką.

Italijoje praleidote du sezonus. Kodėl nusprendėte grįžti į gimtąją Klaipėdą?

– Manęs netenkino epizodinis vaidmuo – noriu žaisti ir tobulėti. Be to, sužinojau, kad mano žmona Jolita laukiasi antrojo kūdikio, tad nusprendėme grįžti į Klaipėdą.

Be to, norėjau grįžti į gimtuosius namus, rungtyniauti tarp saviškių – visuomet smagiau. Palyginti su 2007-2009 metais, kuomet rungtyniavau Klaipėdoje, „Neptūno“ ekipos lygis yra gerokai pakilęs.

Man patinka klubo vadyba, požiūris, profesionalus darbas. Juk „Neptūnas“ rungtyniauja VTB Vieningoje lygoje, o tai jau daug ką pasako.

Su žmona Jolita aukso žiedus sumainėte 2009 metais. Kaip klostosi šeimyninis gyvenimas?

– Auginame 2,5 metukų dukrytę Godą. Kovo mėnesį turėtume susilaukti antrojo kūdikio – lyg ir antros dukrelės. Mano žmona – mylinti, nuoširdi ir supratinga. Tiesiog savas žmogus. Tą supratau nuo pačių pirmų pažinties dienų.

Papasakok, kaip atsipalaiduoji po įtemptų varžybų? Kaip leidi laisvalaikį?

– Dabar visas mano laisvalaikis - šeima. Su žmona mėgstame pažiūrėti kokį filmą, pasivaikščioti, pabūti kartu. Nemažai laiko praleidžiu treniruodamasis ar žaisdamas krepšinį, tad stengiuosi naudingai praleisti kiekvieną laisvalaikio akimirką.

Krepšininkai dažnai turi įvairių prietarų, kurių laikosi prieš svarbias varžybas. Kokiais prietarais vadovaujiesi?

– Stengiuosi varžybų dieną visuomet valgyti tą patį maistą - vištieną su makaronais. Niekada tą dieną nesikerpu nagų, nesikerpu plaukų. Tokios jau yra tradicijos...

Kokius žodžius ar frazes kali sau į galvą, kai itin svarbią akimirką reikia mesti lemiamą metimą ar baudas? Kaip bandai save nuteikti?

Stengiuosi iš galvos vyti pašalines mintis ir sau kartoju, kad aš pataikysiu.

Įdomu, koks gi Deividas Gailius buvo vaikystėje, paauglystėje? Mokykloje buvai padykęs vaikis, prikrėsdavai „šposų“? Tėvams prieš mokytojus netekdavo raudonuoti?

– Visko buvo. Pirmūnas tikrai nebuvau (juokiasi. - Aut. past.). Pasitaikydavo, kad išeidavau į mokyklą, tačiau pamokose nepasirodydavau. Buvo ir toks nutikimas, kad mokytojai manęs neišleido į svarbias varžybas, kadangi buvau kažką prisidirbęs. Tuomet mano mamai teko eiti per visus mokytojus ir išklausyti jų nusiskundimus, vėliau paaiškėjo, kad manimi kažko nepatenkintas buvo tik darbų mokytojas.

Ar per rungtynes yra tekę apsikumščiuoti ar apsistumdyti?

– Apsistumdyti daugeliui yra tekę. Anksčiau aš būdavau lyg degtukas – greitai įsikarščiuodavau, o pastaruoju metu esu tapęs ramesnis – šeima ir vaikai jau įpareigoja kultūringiau ir gražiau elgtis (juokiasi. - Aut. past.).



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių