A. Brazys: Vilniaus miestas manęs niekada per daug netraukė (interviu)

Daugiau nei dvidešimt metų Kauno „Žalgirio“ komandai atidavęs Algirdas Brazys „BasketNews.lt radijo“ laidoje prisiminė 1999 m. triumfą Eurolygoje ir gyrė dabartinį komandos vyriausiąjį trenerį Joaną Plazą.

Krepšinio specialistas prisipažino pradėjęs mokytis anglų kalbos ir papasakojo apie draugystę su Gintaru Krapiku.

Brazys įvardijo geriausią visų laikų „Žalgirio“ startinį penketą ir tvirtino, kad Kaunas visada išliks Lietuvos krepšinio sostine.

– Praėjusiais metais dirbote Saransko „Ruskon-Mordovia“ komandoje. Kokio tai lygio klubas?
– Tai yra Superlygos, antros Rusijos lygos, komanda. Mordovijos Respublika yra labai perspektyvi ir ne tik krepšiniu. Ten daromos didžiulės investicijos. 2018 metais Rusijoje vyks pasaulio futbolo čempionatas. Saranske žais vienos grupės komandos. Taip pat Saranske statomi krepšinio rūmai, kuriuose tilps 7500 žiūrovų. Vienintelis jų minusas tas, kad Saranskas nėra krepšinio regionas. Nors jie turėjo minčių žaisti aukščiausioje Rusijos lygoje, bet matau, kad iki jos klubui dar labai toli. Jiems reikėtų pakeisti visą infrastruktūrą ir turėti didžiulį biudžetą.

– Kaip atsitiko, kad 2000 metais „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio poste pakeitėte Joną Kazlauską?
– Krepšininko karjeros pabaigoje buvau žaidžiančiuoju „Žalgirio“ komandos treneriu. Po Eurolygos triumfo 1999 metais Jonas Kazlauskas dar treniravo „Žalgirį“. Tas sezonas buvo labai prastas – pirmą kartą nelaimėjome Lietuvos krepšinio lygos (LKL) aukso žiedų. 2000 metais Jonas paliko komandą ir vyr. treneriu tapau aš.

– „Žalgirio“ komandos vyr. trenerio pareigas ėjote iki 2002 metų lapkričio mėnesio. Kur pasukote toliau?
– Perėjau į Alytaus komandą, o vėliau, išskyrus tą laiką, kai trumpai dirbau „Žalgirio“ sporto direktoriumi, daugiau nei 10 metų dirbau užsienyje.

– Paskutinį dešimtmetį įvairiose ekipose dirbote tik vyriausiuoju treneriu. Asistento darbo jums niekas nesiūlė ar tokios pareigos jums pačiam ne prie širdies?
– Atvirai sakant, man asistento darbas patinka labiau, nei vyriausiojo trenerio. Didžiausių pasiekimų karjeroje taip pat pasiekiau būdamas ne vyriausiu treneriu. Būdamas trenerio Kazlausko asistentu laimėjau Europos taurę ir Eurolygą. Tiesa, dirbant vyriausiuoju treneriu „Alytaus“ komandoje pavyko iškovoti LKL bronzą. Vėliau pradėjau mėtytis po visą Rytų Europą ir tokių skambių pergalių nebepasiekiau.

– Kokia jūsų dabartinė veikla?
– Dabar neturiu jokios veiklos. Grįžau iš Saransko gruodžio mėnesį. Ten praleidau metus ir sutikau daug gerų žmonių. Tiesa, pavargau nuo nuolatinių skrydžių, ilgų kelionių po svečias šalis. Kaip jau sakiau, daugiau nei dešimtmetį dirbau užsienyje. Su abiem komandoje buvusiais Lietuvos krepšininkais Mariumi Valukoniu ir Šarūnu Vasiliausku gruodžio mėnesį paprašėme, kad Saransko klubas mus paleistų namo.

– 2009 metais trumpam dirbote „Žalgirio“ sporto direktoriumi, bet su šia komanda gana greitai ir pakankamai skandalingai išsiskyrėte. Ar ši istorija nesumenkino jūsų meilės ir atsidavimo komandai, kuriai iki tol, kaip žaidėjas ir treneris, atstovavote daugiau nei 20 metų?
– Ne, tikrai ne. Dirbau sporto direktoriumi du mėnesius. „Žalgiris“ yra mano antrieji namai. Grįžau namo, nuėjau į „Žalgirio areną“, kai jie žaidė su Malagos „Unicaja“ ir jaučiausi fantastiškai. Įvažiavau į areną, o ten visi su manimi sveikinasi, visi pažįsta. Rungtynių metu taip pat fantastiška atmosfera. Net pagalvojau, kur aš buvau ir, ką aš veikiau pastaruosius 10 metų? Arenoje jaučiausi tarsi sugrįžęs namo. Kad ir kas nutiktų, mano meilė „Žalgiriui“ nesumažės.

– Kokios patirties įgavote per tuos 2 mėnesius sporto direktoriaus pareigose?
– Mano gyvenime viskas vyko nuosekliai. Buvau žaidžiančiuoju treneriu, vėliau asistentu, vyriausiuoju treneriu, o galiausiai – sporto direktoriumi. Viskas vyko palaipsniui. Man buvo įdomu.

– Kuris iš treniruotų legionierių nuo 1995 iki 2002 metų jums paliko geriausią įspūdį?
– Geriausias legionierius, kokį mačiau ir pažinojau, buvo Enisas Whatley. Tai fantastinis žmogus ir žaidėjas. 1998 metais su juo laimėjome Europos taurę. Galime kalbėti apie Edney, Bowie ir visą eilę geriausių krepšininkų, bet mano akimis geriausias visų laikų legionierius buvo Enisas Whatley. Jis buvo pavyzdys visiems. Nors prieš didijį krepšinį jam teko pabuvoti ir narkotikų liūne, jis visiems demonstruodavo, kaip reikia elgtis profesionaliam krepšininkui.

– Jūsų geras draugas ir bendražygis Gintaras Krapikas neseniai viešėjo Vilniuje, kur su „Uniks“ ekipa pralaimėjo „Lietuvos rytui“. Ar po susitikimo neteko šnekėti su Krapiku?
– Kalbėjome prieš rungtynes. Turėjau minčių nuvažiuoti iki Vilniaus, bet šis miestas manęs niekada per daug netraukė. Nutariau rungtynes stebėti per televizorių.

– Algirdai, turėkite omenyje tai, kad mūsų laidą girdi ir Vilniaus auditorija.
– (Juokiasi) Kalbu tai, ką galvoju. Po rungtynių su Krapiku nebendravome. Nesinorėjo man po tokio susitikimo jo trukdyti. Juo labiau, kad jie anksti išskrido atgal į Rusiją. Galvoju, kad jo nuotaika turėjo būti ne kokia. Tą dieną žiūrėjau ir „Žalgirio“ rungtynes su „Neptūnu“. Žaviuosi tuo, kaip dirba Joanas Plaza. Manau, kad tai geriausias „Žalgirio“ treneris nuo Kazlausko laikų. Kadangi „Žalgiryje“ dirba mano sūnus, tai jis man papasakoja apie tai, kas vyksta komandos viduje. Esu apakęs, išgirdęs kaip Plaza bendrauja su žaidėjais, kaip veda treniruotes ir tuo, kaip komanda atrodo aikštelėje. Matau, kaip kiekvienas žalgirietis pergyvena dėl komandos draugų, jaučiu, kaip jie nusiteikę. Tą pasiekti gali būdamas tik aukščiausio lygio krepšinio specialistas ir toks pat psichologas. Tai man didžiausias klausimas. Čia kažkas neįtikėtino. „Žalgirio“ sudėtis nėra ideali. Nesiginčiju, kad komanda gera, bet žaidimas – fantastiškas.

– Kalbama, kad „Žalgirio“ forma krenta. Ką jūs apie tai galvojate?
– Galbūt. Nesiginčiju. Dabar tik įpusėjo sezonas. Ankščiau ar vėliau komandas ištinka „sėdimas“, todėl svarbu, kad krepšininkai tai atlaikytų. Svarbu ir tai, kad žaidėjai išvengtų traumų, ligų ir būtų sveiki. Manau, kad šiuo metu „Žalgiris“ yra nedidelėje duobėje. Nereikia pamiršti, kad Eurolygoje liko 16 komandų, kurios labai analizuoja „Žalgirio“ žaidimą ir visos brigados tam ieško priešnuodžių. Dėl to žaisti vis sunkiau. Pralaimėjome nuolatiniam finalo ketverto dalyviui „Panathinaikos“ klubui vienu tašku. Taip pat pralaimėjome ir „Real“ ekipai, kuri yra viena iš kelių komandų, demonstruojančių gražiausią krepšinį Europoje. Neabejoju, kad namie turėsime puikų šansą atsigriebti. CSKA yra puiki komanda, bet, mano galva, vadovaujant Jonui Kazlauskui ji žaidė aukštesnio lygio krepšinį. Pernai CSKA buvo geresnė. Jeigu ne toks nelemtos rungtynės Eurolygos finale, būčiau pasakęs, kad sezonas buvo fantastiškas. Atvažiavęs čia į Kauną turiu puikų šansą pasidomėti, kaip žaidžia geriausios Europos komandos. Taip pat galiu ir pasimokyti.

– Ar nepasiilgote darbo?
– Gruodžio mėnesį, kai grįžau, norėjau bent iki Kalėdų pailsėti. Norėjau pabūti namuose, nusiraminti. Kai sulaukiau kelių pasiūlymų dirbti, sakiau: „Vyrai, duokite man nors kelias savaites pailsėti, o tada galime šnekėti“. Nenorėjau spontaniškų sprendimų, nes reikia pagalvoti. Aš 10 metų nedirbau Lietuvoje. Negaliu ateiti į bet kokią komandą ir sakyti: „Dabar parodysiu, kaip reikia dirbti. Dabar komanda stebuklus išdarinės“. Daug kas pasikeitė, yra daug naujų žaidėjų. Man reikia susipažinti su tuo, kas pasikeitė Lietuvoje. Reikia pripažinti, kad esu atitrūkęs nuo lietuviško krepšinio. Jau dabar lyg ir galėčiau pradėti dirbti, bet panašu, kad pavėlavau įšokti į traukinį. Turbūt reikės palaukti kito sezono. Bet dėl to nedarau tragedijos.

– Pats minėjote tai, kad „Žalgirio“ trenerių štabe dirba jūsų sūnus Mindaugas Brazys. Gal sūnui duodate patarimų, tuo pačiu prisidėdamas prie „Žalgirio“ komandos žaidimo ir braižo?
– Įdomiausia tai, kad jis man duoda labai daug patarimų. Jis turi tiek daug informacijos, kad sulaukiu tikrai nemažai jo pasiūlymų. Man tai pravertė dirbant Saranske. Su Mindaugu susėdame retai, nes jis turi tikrai daug darbo. Vis dėlto, kai susėdame, pasišnekame daugybe klausimų. Ir aš jam išdėstau savo mintis, ir jis man savąsias. Su sūnumi jau šneku kaip su kolega. Tai jau yra įdomu.

– Išsiugdėte sau konkurentą.
– (Juokiasi) Gal ne konkurentą. Jo darbo specifika yra kitokia. Jis dirba skautu ir pateikia treneriams informaciją. Visai kitas dalykas, kai reikia vadovauti rungtynėms.

– Teko girdėti, kad netrukus pradėsite aktyviai mokytis anglų kalbos. Kodėl jos taip staiga prireikė?
– Aš jau pradėjau ją mokytis. Mokykloje sustiprintai mokiausi vokiečių kalbos, bet gyvenimas privertė mokytis ir angliškai. Komandose vis turėdavau asistentų, žaidėjų ar netgi vertėjų, kurie padėdavo man. Vis neprisiverčiau savęs išmokti laisvai kalbėti angliškai. Kaip tik dabar turiu gerą progą. Vaikštau į anglų kalbos pamokas. Manau, kad man tai pravers.

– Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje ir Rusijoje visi puikiai supranta ir rusiškai.
– Taip, bet legionieriai nesupranta. Komandose treniruotes dažniausiai vesdavau rusiškai, bet legionieriams reikėdavo vertėjų. Pavyzdžiui Mariupolyje dirbo net du vertėjai. Tokia situacija visai neprivertė mokytis anglų kalbos. Rusiškai sau šneki, o vertėjai viską pasako angliškai. Teko matyti, kad net ir Eurolygos treneriai nesivargina kalbėti angliškai. Daug strategų minutės pertraukėlių metu viską dėsto gimtąją kalba, o vertėjai šneka angliškai. Atkreipkite į tai dėmesį.

– Dar kartą prisiminkime 2000-2002 metų sezonus, kai dirbote vyriausiu „Žalgirio“ treneriu. Kas pirmiausiai iškyla atmintyje apie šią komandą?
– Man labiausiai įstrigo tai, kad po pralaimėto LKL finalo prieš 2000-2001 metų sezoną prie manęs priėjo tuometinis Kauno meras Vytautas Šustauskas ir pasakė: „Algirdai, turi sugrąžinti Kaunui šlovę ir laimėti LKL čempionatą“. Mes tą ir padarėme.

– Ponui Šustauskui turėjote patikti, tiesa?
– (Juokiasi) Ko gero taip. Tiesa, jis labai trumpai buvo meras. Antras mano sezonas buvo toks, kad finale vėl pralaimėjome „Lietuvos rytui“. Tuomet įsiminė tai, kad serijos rezultatas buvo 3-3, o lemiamos rungtynės vyko Vilniuje. Buvo puiki kova, kurią mes pralaimėjome.

– Ar dėl to ir pasitraukėte iš „Žalgirio“?
– Kaunas yra krepšinio sostinė, kad ir kaip tai nepatiktų vilniečiams. Žinau, kad dėl to užsitrauksiu vilniečių nemalonę. Tai, kad „Lietuvos rytas“ laimi vieną ar du čempionatus per šimtmetį, nereiškia, kad krepšinio sostinė persikėlė į Vilnių. Tais metais jie bandė ją perkelti. Pralaimėjome tai pralaimėjome. Trečią sezoną atsitiko taip, kad po kelių mėnesių buvau atleistas, o mane pakeitė Antanas Sireika. Teko važiuoti dirbti į Alytų. Kas įdomiausia, su šia komanda laimėjome LKL bronzą, o aš buvau pripažintas geriausiu metų treneriu. Vyriausiojo trenerio karjerą pradėjau taip: pirmi metai – auksas, antri – sidabras, treti – bronza. Tai nėra blogai.

– 2009 metais vis dėlto ryžotės sugrįžti į „Žalgirį“ ir tapti sporto direktoriumi. Kas įkalbėjo?
– Tuo metu „Žalgirio“ generaliniu direktoriumi buvo Paulius Motiejūnas. Jį gerai pažįstu ir labai gerbiu. Kažkada man teko treniruoti Lietuvos jaunimo rinktinę, o Paulius buvo jos kapitonas. Labai gerai žinau jo charakterį, todėl juo pasitikėjau. Pauliaus pasiūlymas man pasirodė tikrai neblogas. Juo labiau, kad galėjau dirbti namie.

– Kokios buvo emocijos, kai 1999 metais su „Žalgiriu“ pavyko laimėti Eurolygą?
– Labai sunku apsakyti tas emocijas. Dabar dažnai būna taip, kad pasibaigus sezonui laimi kokį nors nacionalinį čempionatą, aplink daug emocijų, bet po kiek laiko pagalvoji: „Gerai, ir ką tu čia laimėjai? Eurolygą, kad taip džiaugiesi?“. O tada taip ir buvo. Gal Dievas duos, ir „Žalgiris“ pateks į Eurolygos finalo ketvertą. To nuoširdžiai jiems linkiu.

– Ar pamenate, kiek parų šventėte Eurolygos laimėjimą?
– Kai buvau jaunas ir laimėdavome Sovietų Sąjungos čempionatą, švęsdavome kokias 5 dienas. Tiek, kiek leisdavo sveikata. Būdavo taip, kad po penkių-šešių dienų šventimo niekaip neatsimindavau, kur dingo viena diena. Ji tiesiog išsitrindavo. Niekaip negalėdavau pasakyti, ką vieną iš tų dienų dariau ir, kur buvau. Tai tapo taisykle. Galbūt tai nėra geras pavyzdys jaunimui. Tiesiog sakau, kaip buvo tais laikais. Eurolygos laimėjimą švenčiau trumpiau, nes jau buvau vyresnis. Nebegalėjau sau tiek leisti, nes nebeužteko nei sveikatos, nei jėgų. Šventėm mažiau, bet turėjome didžiulį malonumą. Tiesiog „kaifas“. Manau, kad šiemet, jeigu tik bus visi sveiki, yra galimybė tai pakartoti.