A.Lekavičius papasakojo apie krepšinio rinktinės užkulisius

„Tai buvo vienas iš momentų gyvenime, kai garsiai pasakai mintį, kuri realiai tavo galvoje dar nėra net normaliai susiformavusi. O vėliau netikėtai ji tampa realybe“, – prisipažįsta pirmojo filmo apie Lietuvos krepšinio rinktinės užkulisius „Mes už... Lietuvą!“ režisierius Andrius Lekavičius.

Iki filmo premjeros, gegužės 31-osios, didžiųjų šalies miestų kino teatruose likus mažiau nei savaitei, A.Lekavičius „Vilniaus dienai“ papasakojo, kaip susidomėjo krepšiniu, ką veikė Malaizijoje ir su kokiais iššūkiais susidūrė filmuodamas „Mes už... Lietuvą!“.

– Ką tau asmeniškai reiškia krepšinis, kaip užsikrėtei oranžinio viruso bakterija?

– Būdamas aštuonerių netyčia ryte pamačiau legendinę laidą „Krepšinio pasaulyje“, kuri buvo skirta Michaelui Jordanui. Tuomet rodė visus įspūdingiausius krepšinio genijaus metimus.

Tą pačią dieną susiradau krepšinio aikštelę ir prašiau, kad mane priimtų žaisti, nes savo kamuolio dar neturėjau. Vėliau tą vasarą vyko Barselonos olimpiada, kur mūsų rinktinė puikiu pasirodymu visam laikui įskiepijo meilę krepšiniui.

– Jaunystėje sportavai, netgi rimtai žaidei krepšinį. Kokios priežastys lėmė, kad teko jo atsisakyti?

– Ką galima vadinti „rimtai“? Žaidžiau mokykloje, universitete, miesto lygoje. Pinigų už žaidimą niekada negaudavau. Kartą žaisdamas patyriau vieną rimčiausių krepšininkų traumų – nutrūko Achilo sausgyslė. Tiesa, ir dabar savo malonumui žaidžiu, tik pašokt kaip anksčiau ir įdėt į krepšį jau nebepavyksta.

– Ragavai žurnalisto duonos, rengei TV reportažus Eurolygos laidoms apie krepšinį. Kas pastūmėjo į rankas griebti filmavimo kamerą, koks buvo pirmas susitikimas su ja?

– Pirmą kartą su kamera susitikau studijuodamas žurnalistiką universitete. Atsimenu, kad vienas kitą filmuodavome sostinės Sereikiškių parke. Tie mini reportažai buvo su trumpais scenarijais – mokėmės vaizdu pasakoti istorijas. Vėliau keletą kartų dalyvavau kino kūrybinėse dirbtuvėse „Vasaros MEDIA studija“. Ten su tarptautinėmis komandomis kūrėme trumpametražius filmus ir klausėmės paskaitų. Iš tiesų galiu save vadinti savamoksliu praktiku.

– Per pastaruosius dvejus metus nemažai laiko praleidai Malaizijoje. Ką ten veikei?

– Bėgau nuo šaltos lietuviškos žiemos. Jei rimtai, studijavau reklamos kūrybos magistrą – pradėjau 2010-ųjų pabaigoje, šiemet baigiau. Per tą laikotarpį Kvala Lumpūre teko bendradarbiauti vykdant įvairius kūrybinius projektus. O paskutinius mėnesius prieš grįždamas į Lietuvą dirbau kūrybos vadovu interneto sprendimų agentūroje „Motionworks“.

– Kokios buvo kolegų Malaizijoje reakcijos, kai jie sužinojo, kad sukūrei filmą apie antrąja Lietuvos religija vadinamą krepšinį?

– Daugelis nelabai suprato, koks krepšinis yra svarbus mūsų šalyje, nors reakcijos ir komentarai tik pozityvūs.

Krepšinis Malaizijoje visiškai nepopuliarus. Aišku yra žaidžiančių entuziastų – daugiausia Malaizijos kinų, bet tai labiau retos išimtys. Nors Kvala Lumpūras ir turi Azijos lygoje žaidžiančią profesionalią komandą, bendras krepšinio lygis ir populiarumas panašus kaip, pavyzdžiui, badmintono Lietuvoje.

Malaizijoje būnant atrodo, kad krepšinį žaidžia tik labai aukšti ateiviai iš kitų planetų, panašiai kaip filme „Kosminis krepšinis“. Bet tikiuosi vasarą atsigriebti lauko aikštelėse Lietuvoje. Tik pastebiu negerą tendenciją, kad Vilniuje vis sunkiau rasti gero gatvės krepšinio.

– Ar įsivaizdavai, kad pirmasis tavo sukurtas filmas bus apie krepšinį?

– Tokio tikslo – sukurti filmą apie krepšinį – neturėjau. Aišku buvo visokių pokalbių su draugais prie bokalo alaus, kad reikia kurti filmą apie krepšinį, o pagrindinį vaidmenį atliktų Rolandas Kazlas. Pamenu, kažkada moksleivių varžybose pačiam teko prieš jį žaisti, „kablius“ kaire ranka jis gerai mėtė, manau, ir aktorių atranką pereitų.

– Tai vis dėlto kaip gimė idėja režisuoti juostą apie Lietuvos rinktinę?

– Tai buvo vienas tų momentų gyvenime, kai garsiai pasakai mintį, kuri realiai tavo galvoje dar nėra net susiformavusi. Rašiau magistro darbą apie kino filmo komunikaciją ir tuo metu susitikau su draugu kino prodiuseriu Aidu Avižiniu. Diskutavome, kas sudomintų Lietuvos žiūrovus ateiti į kino teatrus.

Tai vyko 2010 m. gegužę. Tada netikėtai ir gimė filmo idėja. Prisiminiau, kad Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas, tad reikia kurti filmą apie Lietuvos nacionalinę rinktinę. Iškart susitikom su krepšinio rinktinės atstovu spaudai Linu Kunigėliu ir prie šios idėjos dirbome dvejus metus.

– Kas tau buvo netikėta stovint prie filmavimo kameros, galbūt krepšininkų gyvenimas pasirodė visai kitoks?

– Filmuodami su komanda koncentravomės į tai, kas vyksta šalia aikštelės ir net šalia sporto arenų – daugiau stengėmės parodyti kitą krepšininkų pusę. Lietuvos žiniasklaidoje dažniausiai parodoma fasadinė jų gyvenimo pusė – krepšininkai aikštelėje per rungtynes arba po jų bendraujantys su žurnalistais.

Man, visų pirma, kaip krepšinio sirgaliui, įdomu, kas vyksta, kai kameros išjungiamos. Bet taip paprastai to neišvysi. Todėl filme „Mes už... Lietuvą!“ žiūrovams turėtų būti įdomiausi krepšinio rinktinės užkulisiai ir gyvenimas „iš vidaus“.

– Kaip sekėsi būti nematomiems ir nedrumsti krepšininkams ramybės – juk jiems labai svarbu nusiteikti varžyboms, o kai aplink filmuoja kameros?

– Turiu savo nuomonę apie krepšininkų ramybę. Kai kurių sporto funkcionierių ir netgi trenerių akimis mūsų krepšininkai atrodo lyg porcelianinės lėlės. Manyčiau, tai užsilikusio posovietinio mąstymo padarinys. Todėl dėkoju treneriui Kęstučiui Kemzūrai, kad mus priėmė ir leido praverti duris į rinktinės užkulisius.

Prancūzai ir vokiečiai filmus apie futbolą per pasaulio čempionatus kūrė savose šalyse. Prieš visas rungtynes, net finalą, drabužinėje buvo po dvi kameras visai šalia, pavyzdžiui, legendinio Zinedine'o Zidane'o. Ir tai nesutrukdė prancūzams tapti pasaulio čempionais.

Mums filmuoti uždraustose zonose, pavyzdžiui, drabužinėje, procedūriniame kabinete, padėjo rinktinės personalas – rinktinės atstovas spaudai ir filmo vykdomasis prodiuseris Linas Kunigėlis bei masažuotojas Aidas Buzelis. Linas filmavo pasitarimus drabužinėje, o Aidui teko specialios užduotys, kai per treniruotes filmavome prie jo krūtinės pritvirtinta kamera.

– Praskleiskite filmo kūrimo užkulisius: kokie buvo iššūkiai, kas jus labiausiai sužavėjo?

– Sunkiausia buvo tai, kad krepšininkams šis filmas nebuvo svarbiausias dalykas. Pirmiausia, jie rūpinosi krepšiniu, savo žaidimu, paskui šeima, vaikais ir t. t. Jie negalėjo skirti mums tiek laiko, kiek mes norėjome. Tačiau visi buvo labai geranoriški ir visas rinktinės kolektyvas labai padėjo kuriant šitą filmą.

O labiausiai sužavėjo gerosios krepšininkų savybės, kurios ypač išryškėjo pradėjus su jais bendrauti ir matant juos kone kiekvieną dieną. Besiruošiančius varžyboms, švenčiančius pergalę ar nusiteikiančius kovai po skaudaus pralaimėjimo. Manau, kad tai reikia pamatyti visiems Lietuvos rinktinės gerbėjams. Neabejoju, kad po mūsų filmo jie rinktinę palaikys dar karščiau.

– Europos čempionatas Lietuvos rinktinei nebuvo toks, kokio tikėjosi visi sirgaliai, – užimta penkta vieta. Kas galėtų paskatinti lietuvius ateiti į šį filmą?

– Turbūt buvom vieninteliai žmonės iš šalies, kurie matė, kaip atsidavę vyrai dirbo ir kaip atsakingai rinktinė ruošėsi čempionatui Lietuvoje.

Tai filmas su universalia žinia – būdami kartu, mes stipresni. Ši istorija vyksta krepšinio aikštelėje, bet jos žinią galima perkelti ir į kitas gyvenimo sritis. Mes tikime, kad tai istorija, kuri įkvėps visus ją pamačiusius.

Sporte tarp pergalės ir pralaimėjimo nėra didelio skirtumo – tik kaip tave vertina aplinkinis pasaulis. Todėl ateidami į šį filmą lietuviai parodytų, kad tiki savo rinktine ir jos sėkme Londono olimpinėse žaidynėse. Juk iš esmės tai bus ta pati komanda, todėl toks palaikymas, manau, jai bus svarbus.

– Ar regi, kad ateityje tapsi rimtu kinu režisieriumi, netgi kursi vaidybinius filmus?

– Turiu kelias idėjas vaidybiniams filmams. Manau, kad iš pradžių pirmuosius žingsnius vaidybiniame kine norėčiau žengti kaip scenarijaus autorius. Man patinka rašyti. Save kine labiau įsivaizduoju kaip scenaristą, nes nuo jo prasideda filmo kūrimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

vietinis

vietinis portretas
jo niekur negalima leisti,dar sumanys Neptuna treniruoti,o tada sakes ir tai sporto sakai Klaipedoje, nustekens ir ja
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių